Tiesa, pirmas mokslinis straipsnis Lietuvoje šia tema jau pasirodė praėjusiais metais STEPP- o žurnalo straipsnyje „Piniginės socialinės paramos išmokų nepaėmimas piniginės socialinės paramos sistemos reformos kontekste“, kurio autoriai yra Vitalija Gabnytė, Tautvydas Vencius ir Jekaterina Navickė. Tačiau išsamesnių tyrimų labai trūksta.

Lietuvos Mokslo Taryba, suderinusi su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2020 metų pabaigoje paskelbė konkursą šiai problemai išsiaiškinti ir pabandyti sukurti atitinkamos veiklos metodologiją. Konkursą laimėjo Mykolo Romerio universiteto tyrėjų grupė, kuriai vadovauja doc. Vida Česnuitytė, projekto pavadinimas – „Socialinės paramos išmokų nepaėmimo priežastys, mastas ir identifikavimo metodika Lietuvos savivaldybėse ir visoje šalyje“, kuris tęsis vienerius metus.

Projektas siejamas su šiomis piniginės socialinės paramos išmokomis Lietuvoje – socialinėmis pašalpomis skurdo atveju, šildymo kompensacijų atveju, šalto bei šilto vandens mokesčių kompensacijomis bei namų kredito palūkanų padengimo atvejais. Tyrimas dar tik pradėtas, tačiau jau aiškėja problemos mastas.

Užsienio autoriai teigia, kad išsivysčiusiose EBPO šalyse nepaėmimo procentas apima nuo 30 iki 70 proc., o SADM darbuotojai T. Vencius ir V. Gabnytė teigia, kad, pradiniais skaičiavimais, Lietuvoje nepaėmimo procentas yra 22 proc. Taigi, jis mažesnio masto, tačiau vis tiek tai yra labai aštri problema.

Užsienio autoriai pabrėžia, kad išmokų nepaėmimas gali komplikuoti ne tik trumpalaikę, bet ir ilgalaikę perspektyvą, nes potencialiems gavėjams gali iškilti dar didesnės problemos. Nyderlandų tyrėjas M. Reijndersas teigia, kad yra daug informacijos apie paramos siekimą įvairiuose kontekstuose, tačiau šios žinios retai tinka paramos nepaėmimo aiškinimui. Kiti tyrėjai pripažįsta, kad šiandien pasaulyje (ne tik Vakaruose) taip ir nėra sukurta visaapimanti metodologija šiam reiškiniui atskleisti ir šalinti. Pats M. Reijndersas atliko 55 individų interviu ir dviejų diskusinių (focus) grupių apklausas.

Apklausos buvo atliktos tose vietose, kur potencialūs gavėjai kreipiasi dėl kitų priežasčių: 1) skubios sveikatos pagalbos patalpose ligoninėje (manome, kad Lietuvoje tokiose vietose atlikti tyrimo yra neverta dėl specifinių greitosios pagalbos sąlygų), 2) skirtingose „Maisto banko“ vietose (ten galima būtų atlikti apklausas ir Lietuvoje), 3) socialinio darbo / socialinės paramos centruose / skyriuose savivaldybėse (tinka ir Lietuvoje).

Taip pat manome, kad Lietuvoje galima būtų atlikti apklausas nevyriausybinėse organizacijose, tokiose, kaip Caritas, Maltos ordinas ir kt. Svarbiausiu tyrimo uždaviniu būtų socialinės piniginės paramos nepaėmimo priežasčių nustatymas.

Mūsų manymu, egzistuoja keturios išmokų nepaėmimo priežasčių grupės:

1) Socialinės – psichologinės priežastys, kai gali suveikti psichologiniai trukdžiai ir pasireikšti prieštaringos emocijos kreipiantis socialinės paramos. Psichologijoje tai aiškinama „reaktanso“ teorija (reaktansas -nemaloni būsena, kylanti dėl suvoktos grėsmės asmens laisvei) ir „grėsmės savivertei“ modeliu. Šios priežastys gali sąlygoti ir nesėkmės bei nepilnavertiškumo patyrimą.

Gyventojai šiuo atveju patys atlieka taip vadinamą kaštų ir naudos analizę iš savivertės perspektyvos, kai svarstoma, ar kreiptis pagalbos. Yra dar viena socialinių-psichologinių priežasčių dalis, kuri apima lygybės teoriją. Gyventojai gali siekti lygybės tarpasmeniniuose santykiuose ir patirti didelį diskomfortą, kuomet to nėra – tada jiems susiformuoja „skolos“ kompleksas.

2) Socialinės – informacinės priežastys, kai gyventojai turi žinoti savo realią situaciją ir ko jiems stinga poreikiams patenkinti. Tai ypač tinka socialinėms paslaugoms, bet tinka ir išmokoms. Ši problema yra tampriai susijusi su skaitmeniniu ir kalbiniu raštingumu, socialiniais įgūdžiais ir žinojimu apie socialinę paramą. Galime teigti, kad kompiuterinio raštingumo stoka yra viena iš svarbiausių išmokų nepaėmimo priežasčių.

3) Socialinės – kultūrinės priežastys (dar žinomos kaip socialinės – normatyvinės priežastys). Pavyzdžiui, psichinio neįgalumo atveju asmuo gali nenorėti priimti išmokų, galvodamas, kad užteks šeimos paramos. Socialinės – kultūrinės priežastys gali būti susijusios ir su tautiškumo aspektu, pavyzdžiui, romų atveju. Prie socialinių – kultūrinių priežasčių priklauso tai, ką būtent kultūriškai jaučia potencialus socialinės paramos gavėjas.

4) Viešojo administravimo priežastys. Joms priklauso biurokratinės-organizacinės kliūtys. Ne visada viskas vyksta sklandžiai, savivaldybės ar centralizuotos organizacijos puslapyje gali būti patalpinta netiksli informacija apie išmokas, o komplikuotos taisyklės ir procedūros gali vesti prie administracinės atskirties. Egzistuoja ir „orūs“ potencialūs išmokų gavėjai, kuriuos yra labai sunku nustatyti. M Reijndersas savo disertacijoje detaliai rašo apie nepasisekusius bandymus pasiekti potencialius išmokų gavėjus.

2015 metais Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondas (Eurofound) paskelbė aktualią studiją apie socialinės paramos nepaėmimą, turint teisę ją gauti, atliktą dešimtyje ES valstybių narių. Šioje studijoje atskleidžiamos socialinės paramos nepaėmimo priežastys: informacijos trūkumas apie priklausančią paramą, piniginės socialinės paramos skyrimo proceso sudėtingumas, socialiniai barjerai (paramos gavėjų stigmatizacija).

Studijoje pateikiami ir galimi problemos sprendimo būdai, susiję su informacijos sklaidos gerinimu („reikiama informacija reikiamu laiku“) bei socialinės paramos teikimo administracinėmis procedūromis, kaip antai: paramos skyrimo automatizavimas (idealiu atveju net nereikalaujant prašymo); aiškūs ir skaidrūs paramos teikimo kriterijai; proaktyvus paramos teikimo administravimas, siekiant informuoti potencialius asmenis, galimai turinčius teisę į paramą; IT pritaikymas; online prašymų teikimo procedūros, siekiant išvengti gavėjų stigmatizacijos socialinės paramos įstaigose ir kt.

Literatūroje galima aptikti daug teiginių, kad dažnai nepaėmimo problema yra sprendžiama po truputį, papildant sistemą ir laviruojant, t. y. inkrementiniu būdu, tačiau galimas yra ir „revoliucinis“ problemos sprendimo būdas, jeigu visiškai yra „įklimpstama“, ir tada yra sukuriama nauja sistema, pasižyminti didesniu aiškumu ir paprastumu.

Sutarus, kad gerovės valstybės vienas iš svarbiausių uždavinių – užtikrinti minimalias pajamas kiekvienam šalies piliečiui, šio siekio užtikrinimui svarbią reikšmę turi socialinės apsaugos, ypač socialinės paramos, sistemos veiksmingumas. ES Socialinių teisių ramsčio, priimto 2017 m. lapkričio 17 d., 14-asis principas tiesiogiai pabrėžia, kad „kiekvienas neturintis pakankamai lėšų asmuo turi teisę gauti tinkamo dydžio minimalias pajamas, kurios visais gyvenimo etapais užtikrintų orų gyvenimą, ir turėti realią galimybę gauti tam reikalingų prekių ir paslaugų“. Nepaisant didėjančio susidomėjimo socialinės paramos nepaėmimo problematika Europos Sąjungoje, vis dar lieka neatsakytų klausimų dėl šios problemos masto, priežasčių ir veiksmingiausių jos sprendimo būdų.

Viena aišku, kad šios problemos sprendimas prisidėtų tiek prie bendrų Europos tikslų dėl skurdo mažinimo ir ilgalaikių socialinių bei ekonominių kaštų problemos sprendimo, tiek prie tiesioginio Lietuvos gyventojų gyvenimo lygio kėlimo.

Šis straipsnis parengtas, įgyvendinant LMT remiamą Reikminių tyrimų projektą P-REP-21-10 „Socialinės paramos išmokų nepaėmimo priežastys, mastas ir identifikavimo metodika Lietuvos savivaldybėse ir visoje šalyje“ (administruojamas MRU, vadovė – doc. dr. Vida Česnuitytė, 2021.03.01.- 2022.02.28.).