Primityvus brūkšnys laiko juostoje, nuo kada eisime į pensiją, ateityje neveiks. Įsibėgėjusi skaitmeninė revoliucija iš pamatų keičia ir darbo rinką. Populiarėjantys robotizacijos, automatizacijos sprendimai jau dabar kelia grėsmių tradicinėms profesijoms. Ir tai liečia ne vien taip vadinamas „mėlynąsias apykakles“. 2019 m. paskelbtame EBPO tyrime „Darbo ateitis“ automatizacija gresia penktadaliui profesijų Lietuvoje, o apskritai reikšmingus pokyčius pajus net 63 proc. darbų.
Be to, priešingai nei Šiaurės šalyse, Lietuvoje, Latvijoje ir Slovėnijoje priešpensinio amžiaus gyventojų nedarbo lygis yra chroniškai aukštesnis nei vidutinis nedarbas šalyje – vyresniems žmonėms šiose valstybėse įsidarbinti yra sudėtingiau. Tai lemia daugelis veiksnių: ir perkvalifikavimo sistemos spragos, ir mokymosi visą gyvenimą įgūdžių trūkumas, ir darbdavių socialinės atsakomybės stoka, ir struktūriniai ekonominiai pokyčiai sparčiai išstumiantys tam tikras profesijas už darbo rinkos ribų. Tad darbingo amžiaus ilginimas šiuo atveju tik paryškins kitą, vyresnio amžiaus gyventojų nedarbo, problemą.
Stebint, kokius reikšmingus technologinius pokyčius šiandien išgyvena pasaulis, nelieka abejonių, kad tai stipriai paveiks darbo rinką ir darbingo amžiaus ilginimas nėra panacėja. Nuoseklios ir tęstinės mūsų pastangos mokytis ir tobulėti visą gyvenimą, rūpintis savo sveikata ir kaupti finansines atsargas ar turtą – receptas, kuris leis atsispirti šioms ilgalaikėms tendencijoms, ar bent jau padidins mūsų manevro laisvę ateityje.
Taupymo įpročius dar tik ugdome
Pastaraisiais dešimtmečiais ekonominės aplinkybės Lietuvoje ir mūsų asmeninė finansinė situacija keitėsi reikšmingai. Ekonomine pažanga sparčiai vijomės Vakarų šalis, gausėjo taip vadinamos viduriniosios klasės atstovų gretos, taisėsi socialiniai rodikliai, o gyventojų finansinis turtas, 2004 m. tesiekęs tik 27 proc. bendrojo vidaus produkto, 2019 m. duomenimis, sudaro jau net 51 proc.
Vis dėlto pagal bendrąją taupymo normą – namų ūkių taupymui skiriamą disponuojamų pajamų dalį – dar vis esame vieni ES rikiuotės paskutiniųjų. Eurostat duomenimis, prieš pandemiją taupymui namų ūkiai skyrė 4 proc. savo disponuojamų pajamų – pagaliau atsiplėšėme nuo 2017-2018 m. stebėto nulio, tačiau ES kontekste tai vis dar itin žemas rodiklis. Vidutiniškai ES namų ūkiai sutaupo 12 proc. disponuojamų pajamų, pirmauja vokiečiai, švedai ir olandai (17-18 proc.), be to, vėl galime mokytis iš estų, kuriems pavyksta taupymui skirti net 13,5 proc. disponuojamų pajamų.
Be to, palyginti su brandžiomis ES valstybėmis, ir savo sukauptą finansinį turtą valdome dar vis labai primityviai. Nors visko neišleidžiame ir jau pavyksta sutaupyti, mūsų pinigai, užuot plušėję ir kūrę dar daugiau pinigų mums, sau tyliai snūduriuoja kojinėj, stiklainyje ar indėlyje banke, o investicijoms pirmiausia renkamės „mūrą“.
Gyventojai būstui pirmenybę teikia kaip suprantamai ir saugiai investicijai, jis paklausus ir išaugus nerimui dėl galimos spartesnės infliacijos. Apskritai, Lietuva – viena pirmaujančių ES šalių pagal gyventojų, gyvenančiųjų nuosavame būste, rodiklį. Eurostat duomenimis, 2019 m. Lietuvoje net 90,3 proc. visų gyventojų yra būsto savininkais. Mus lenkė tik Rumunija, kur net 95,8 proc. gyventojų turi nuosavą būstą, Vengrija (91,7 proc.) ir Slovakija (91,3 proc.). Vidutiniškai ES nuosavame būste gyvena tik 69,3 proc. gyventojų.
Beveik „visi kiaušiniai vienoje pintinėje“
Mūsų finansinio turto struktūroje tebedominuoja indėliai ir grynieji pinigai, o laikui bėgant situacija keitėsi itin nežymiai. Eurostat duomenimis, Lietuvos gyventojų finansinio turto dalis indėliuose ir grynaisiais 2004 m. siekė net 80 proc., o per penkiolika metų ji susitraukė tik iki 72 proc. Pagal indėlių ir grynųjų pinigų svorį savo finansinio turto struktūroje rikiuojamės net treti Europos Sąjungoje. O brandžiose Europos šalyse gyventojų finansinis turtas pasižymi gerokai didesne instrumentų įvairove stengiantis diversifikuoti rizikas. Indėliuose laikomo finansinio turto dalis žymiai mažesnė ir mūsų kaimynėse – Latvijoje ji sudaro 61 proc., o Estijoje – 58 proc., o vidutiniškai ES ji net nesiekia 40 proc.
Priešingai nei išsivysčiusiose valstybėse, mūsų investicijos į kitas finansinio turto klases – vertybinius popierius, investicinių fondų vienetus, draudimą ar pensijų fondus – vis dar išlieka kuklios. Vidutiniškai ES į šias priemones investuojama net daugiau nei 60 proc. viso finansinio turto. Šioje rikiuotėje pirmauja Nyderlandai, Danija, Švedija ir Jungtinė Karalystė, kuriose investicijos į šias finansines priemones siekia 70-80 proc. Tuo tarpu Lietuvoje – tik 28 proc. Panašiais į Lietuvos rodikliais pasižymi ir tokios ES naujokės kaip Bulgarija, Lenkija, Slovėnija ir Rumunija.
Gyventojų finansinės elgsenos ir taupymo įpročiai labai priklauso nuo pačios valstybės ekonominės brandos, piliečių finansinio raštingumo, sukaupto turto, taikytų socio-ekonominės politikos priemonių pakreipti gyventojų sprendimus į vieną, ar kitą pusę, ir daugybės kitų aspektų. Dėl šių priežasčių Europos Sąjungos šalys pasižymi gana reikšmingais gyventojų sukaupto finansinio turto struktūriniais skirtumais.
Tokią skurdžią įvairovę mūsų finansinio turto struktūroje apsprendžia ir skaudžios istorinės patirtys. Istorija mūsų nelepino ir per trisdešimt Nepriklausomybės metų pačiais įvairiausiais būdais bandė mūsų finansinį atsparumą. Ir jei pirmojo dešimtmečio finansiniai sukrėtimai Lietuvoje – pavyzdžiui, bankų krizės, hiperinfliacija, nuvertėję, ar išnykę santaupos ir t.t. – jau grimzta užmarštin, tai 2009 m. Didžiosios Recesijos baubus visi puikiai atsimenam. Tokio masto krizė mums, tik pradėjusiems kurti savo ateitį, aktyviau domėtis finansiniu raštingumu, taupymu ir investavimu, pripažinkime, buvo lyg ledinis dušas. Taigi, visai nenuostabu, kad finansų rinkų instrumentai mums vis dar kelia nerimą ir baimę, o investicijoms renkamės tai, ką galima pačiupinėti ir lengviau suprasti.
Turime, kur pasitempti ir finansinio raštingumo srityje. S&P atlikto Pasaulinio finansinio raštingumo tyrimo duomenimis, finansiškai raštingų suaugusiųjų dalis Lietuvoje tyrimo metu siekė 39 proc. Ji buvo gerokai mažesnė nei vidutiniškai Europoje (52 proc.). Tuo tarpu, Latvijoje ir Estijoje atitinkami suaugusiųjų finansinio raštingumo rodikliai sudarė 48 proc. ir 54 proc. Labiausiai finansiškai išprusę suaugusieji Danijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose ir Švedijoje. Tiesa, finansinio raštingumo ugdymo pastangos po truputį brandina vaisius: 2015-2018 m. mūsų penkiolikmečiai nustebino pasaulį didžiausia pažanga finansinio raštingumo srityje tarp PISA tyrime dalyvavusių šalių.
Tiesa, EBPO šalių vidurkio dar nesiekėme, tačiau iki jo liko jau visai nedaug. Vis dėlto, norėtųsi, kad šis progresas būtų spartesnis ir apimtų platesnę visuomenės dalį. Šiam klausimui dėmesio mažoka ir priemonių plane „Naujos kartos Lietuva“. Jame finansinio raštingumo problematika susiaurinta iki tikslo ugdyti negrynaisiais atsiskaitančius būsimus mokesčių mokėtojus. Pati formuluotė itin plokščia ir paviršutiniška naujos kartos Lietuvai: juk jei pavyktų išugdyti finansiškai išprususį, sėkmingą, atsakingą, šviesų ir dorą pilietį, jis jau savaime bus ir mokesčių mokėtojas.
Taigi, nors gyvename itin greit besikeičiančių aplinkybių laikais, pamatinės šalių, kurios tam turėjo pakankamai laiko, išbandytos sėkmės formulės išlieka galioti. O mūsų ateitis stipriai priklausys nuo mūsų pačių – kaip sumaniai investuosime į savo žinias, profesinį augimą, savo sveikatą ir kaip sėkmingai pasirūpinsime savo ateities finansiniais ištekliais.
