Plačioji visuomenė, remdamasi komunikacine prasme labai patrauklia idėja, jog pelno mokestis turėtų būti mokamas tik tada, kai jis paskirstomas, ganėtinai aktyviai pasisako už šį kelią, Lietuvoje vadinamą estiškuoju. Viešoje erdvėje itin populiari mintis, kad toks pelno apmokestinimo variantas esą reiškia, jog Estijoje pelnas neapmokestinamas ar net, kad toje šalyje taikomas nulinis pelno mokesčio tarifas. Vis dėlto ar tikrai viskas auksas, kas auksu žvilga?

Juolab kad geriau įsigilinę sužinosime, jog, priešingai masinei tikėjimo doktrinai, kad gerai ten, kur mūsų nėra, būtent dabartinė Lietuvos pelno apmokestinimo sistema suteikia galimybę pelno mokestį sumažinti iki nulio bei leidžia gerokai mažesniu tarifu apmokestinti mažus verslus. O estiškajame variante to padaryti neįmanoma.

Bendrai imant, pelno mokesčio atsisakyti galima ir net verta tik tobulos konkurencijos sąlygomis. Tada rinka subalansuota, tad pelnas slenka į nulį. Tik kad tokių rinkų pasaulyje neegzistuoja, o Lietuvos (kaip ir Baltijos sesių) rinkos oligopolinės, jose aktyviai veikia keli stiprūs žaidėjai, o vadinamoji estiška sistema tiesiog sumažins jų mokesčius, tuo pat metu smarkiai padidindama smulkių žaidėjų mokestinę naštą.

Neatsitiktinai ir visi didžiųjų lobistai taip aktyviai remia galimą pertvarką: visuomenę apdorojus gražiais žodžiais, o smulkiesiems verslams tylint kad ir todėl, kad jie neturi laiko susivokti, nei rimtų mokesčių ekspertų, nei lėšų savo interesams atstovauti, stambiausieji gali smarkiai išlošti.

Klasikinė sistema versus skirstomojo pelno sistema

Estiškasis – ganėtinai neseniai atsiradęs ir mažai paplitęs skirstomasis pelno apmokestinimas yra paremtas nuostata, jog pelnas apmokestinimas tuo metu, kai jis paskirstomas. Kai kuriose galvose tai sukuria iliuziją, jog tokiu būdu vis investuojant uždirbtą pelną mokestinę naštą galima sumažinti iki nulio. Vis dėlto tai nėra tiesa.

Skaičiuojant bet kokį mokestį, svarbiausias dalykas yra vadinamoji mokesčio bazė, konkrečiu atveju ta pelno dalis, kuri galiausiai ir tampa apmokestinimo objektu. Žiūrim, ką turim.

Estiškajame variante mokesčio bazei priskiriamas visas pirmą kartą skirstomas pelnas, nuo kurio pelno mokestis mokamas jau kitą mėnesį. Negana to, čia į skirstomą pelną įtraukiamas ir vadinamasis paslėptas pelnas – su įmonės veikla tiesiogiai nesusijusios išlaidos, dovanos, pajamos natūra, išlaidos akcininkų naudai ir panašiai.

Kiek kainuoja paprasta Estijos pelno apmokestinimo sistema? Pajamos apmokestinamos tik vieną kartą įmonės lygmeniu paskirstant pelną, tarifas – 25 proc. (atitinka 20 proc. nuo skirstomo pelno ir mokėtino pelno mokesčio sumos), tačiau skirstant pelną gyventojams taikomas papildomas 7 proc. išskaičiuojamas pajamų mokestis.

Pažymėtina ir tai, jog šioje sistemoje į kitus metus negalima perkelti ir sukauptų nuostolių.

Kitaip sakant, estiškojoje sistemoje nėra apmokestinamojo pelno skaičiavimo (tai skamba patraukliai, ar ne?), bet ... tuo pačiu metu tai reiškia, jog šioje sistemoje nėra ir jokių įprastų mokestinių lengvatų.

Kuriant estiškąją sistemą buvo akcentuotas paprastumas, ir to pasiekta. Vis dėlto jeigu nėra lengvatų, tai nėra ir tų lengvatų, kuriomis dabar naudojasi Lietuvos verslas, dabar apmokestinamas pagal klasikinę pelno apmokestinimo sistemą. Šioje sistemoje įprastos įvairios mokestinės lengvatos, dėl kurių remiami verslai, galintys prisidėti prie visuomenės ir valstybės tikslų įgyvendinimo.

Kokiomis lengvatomis naudojasi Lietuvos verslas?

Lietuvos verslas turi galimybę savo uždirbtą pelną sumažinti net iki nulio. Įvairių mokestinių lengvatų yra tikrai nemažai.

Pirma, smulkus verslas Lietuvoje dabar apmokestinamas ne pagrindiniu 15 proc., o 5 proc. tarifu.

Antra, mokestinėmis lengvatomis skatinamos investicijos į laisvąsias ekonomines zonas/regionus.

Trečia, mokestinėmis lengvatomis pamaloninami valstybei svarbūs stambūs tiksliniai investiciniai projektai.

Ketvirta, esama mokestinė sistema leidžia pelną mažinti tiek pačios įmonės, tiek jos dukterinių įmonių nuostolių apimtimi. Prisiminus, jog įmonės iš kitų įmonių gauti dividendai iš esmės neapmokestinami, o ir pajamos, gautos pardavus laikytas kitos įmonės akcijas, retai tampa mokesčio objektu, aišku, kodėl Lietuva palaipsniui tampa valdymo įmonių (holdingų) traukos centru.

Penkta, kadangi mokestinė aplinka Lietuvoje skatina didinti įmonių investicijas į aukštąsias technologijas, tai čia pelnas dažniau įdarbinamas taip, kad generuotų didesnį darbo našumą.

Estijoje neretai pelnas „įšaldomas“ ir ieškoma aplinkinių kelių, kuriuos pasitelkus būtų galima išsiimti pelną. Tad teikiamos paskolos grupės įmonėms, didinamas privatus vartojimas įmonės sąskaita, etc.

Nors sąrašą gal dar būtų galima išplėsti, bet sustosiu paminėjusi šeštą (mano galva, bene svarbiausią) mokestinę lengvatą.

Lietuvos pelno apmokestinimo sistema išskirtinai palankiai vertina investicijas į technologinį atsinaujinimą: investuojant į nustatytus reikalavimus atitinkantį ilgalaikį turtą, tarp jų ir į mokslinių tyrimų bei eksperimentinės plėtros veikloje sukurtas aukštąsias technologijas, apmokestinamasis pelnas gali būti mažinamas investicijų suma iki 100 proc., taip pat teikiamos papildomos išradimų „įverslinimo“ lengvatos.

Maža to, jeigu investicijos tikrai solidžios, tai tokiu būdu mažinti apmokestinamąjį pelną galima net ketverius ateinančius metus.

Šios ir kitos lengvatos lemia, kad efektyvus (kitaip sakant, realiai mokamas) pelno mokesčio tarifas Lietuvoje yra mažesnis nei Estijoje. Remiantis Europos Komisijos duomenimis dėl mokestinių tendencijų Europos Sąjungoje, Islandijoje ir Norvegijoje, Estijoje 2018 metais jis sudarė 10,78 proc., o Lietuvoje – 9,6 proc.

Tiesa, jeigu vertinsime pagal „Doing business“ reitingus, tai pagal mokesčių mokėjimą Lietuva užima 18 vietą, o Estija – 12. Lemia tai, jog estiškoji sistema paprastesnė.

Bet ar tikrai logiška paprastumo dėlei aukoti lengvatinį 5 proc. mažojo verslo tarifą ir galimybę remti aukštųjų technologijas?

Kas toliau?

Pagirtina, jog naujosios Vyriausybės suburta Mokesčių pertvarkos grupė neskuba ir galutinius pasiūlymus ketina suformuluoti iki rudens. Tai suteikia galimybę ramiai apsvarstyti visus galimus pokyčių pliusus ir minusus. Juolab kad šalia čia aptartų klausimų, kyla visa virtinė kitų, kuriuos taip pat būtina įvertinti.

Pereinant prie skirstomojo pelno mokesčių sistemos tiek Estijoje, tiek Latvijoje didinti pelno mokesčio tarifai. Tad ar ir kiek jie turėtų augti Lietuvoje, jeigu pasirinktume estiškąjį variantą? Kokiu būdu – jei tai apskritai įmanoma – kompensuotume smulkaus verslo gerokai išaugsiančią mokestinę naštą? Ką Lietuvos ekonomikai reikštų visiems vienodos sistemos nužudyta aukštųjų technologijų tikslinio rėmimo programa? Tai tik keli esminiai klausimai. Be abejo, esama ir kitų.

Vertinant iš Europos Parlamento perspektyvos, pabrėžtina, kad dėl skaitmeninimo ir globalizacijos atsirado pigesnės, galingesnės ir plačiu mastu standartizuotos technologijos. Tai savo ruožtu kelia iššūkius visai tarptautinei mokesčių sistemai – gali atsirasti neapmokestinimas, mažas apmokestinimas, rinkos iškraipymai ir su mokesčiais susijęs netikrumas.

Europos Sąjungoje aiškiai suprantama, jog nusistovėjusią mokesčių sistemą reikia pertvarkyti taip, kad ji galėtų spręsti skaitmeninimo keliamas problemas. Procesą paspartino ir pandemija bei jos poveikis nacionalinėms pelno mokesčio bazėms. Vis garsiau reikalaujama, kad iki šių metų vidurio būtų užbaigtos G20/EBPO derybos, ir visos 137 jose dalyvaujančios valstybės susitartų dėl sąžiningo skaitmeninės ekonomikos apmokestinimo (1 ramstis) ir dėl pasaulio masto minimaliojo mokesčio, kurį taikant būtų sprendžiamos likusios bazės erozijos ir pelno perkėlimo problemos (2 ramstis).

Pastaruoju metu bemaž visuotinai sutinkama, jog skaitmeninės įmonės ir paslaugų teikėjai vartotojų rinkose turi mokėti sąžiningą mokesčių dalį, lygiai kaip ir tradicinės įmonės ir tiekėjai. Tad privalu plačiau apibrėžti taikymo sritį, ir taip sudėlioti sistemą, kad nebūtų pakenkta tradicinių rūšių įmonėms, įskaitant smulkųjį verslą. Taip pat svarstoma, kaip elgtis, kad būtų apimti ne tik itin skaitmeniniai verslo modeliai, bet ir didelės įmonės, turinčios tiesioginį kontaktą su vartotojais. Taip siekiama sukurti naują mokestinio ryšio modelį, kuris būtų grindžiamas pardavimu, o ne fiziniu buvimu.

Aptariant ir formuluojant Lietuvos pelno apmokestinimo peripetijas, šių klausimų taip pat nevalia pamiršti.