Vyriausybės programoje įvardinti siekiai naikinti perteklinį verslo reguliavimą bei diegti principą, kad verslo priežiūros institucijų tikslai būtų susiję su visuomenės gerove, o ne su biurokratizmo įtvirtinimu. Jų įgyvendinimas neabejotinai turėtų teigiamą poveikį šalies konkurencingumui.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad, vertinant verslo reguliavimą, Lietuva yra viena Europos Sąjungos pirmūnių. Pasaulio banko „Doing Business“ reitinge 2019 m. Lietuva užėmė aukštą 11 vietą. Visgi šis reitingas, vertinantis smulkiam verslui aktualių administracinių procedūrų sudėtingumą, sudaromas pagal siauros apimties atvejo studijas ir neapima reikšmingos dalies verslo reguliavimo ir priežiūros procesų.

Kiti investicinę aplinką vertinantys reitingai ir tyrimai atskleidžia niūresnį Lietuvos verslo aplinkos paveikslą. 2019 m. Pasaulio konkurencingumo indekse pagal verslui tenkančios reguliacinės naštos vertinimą Lietuva rikiavosi vos 85 vietoje tarp 141 valstybės. 2019 m. atliktas Teisinio reguliavimo tinkamumo patikros gamybinių projektų vystymo srityje tyrimas nustatė, kad dėl sudėtingo reguliavimo vidutinė tokių projektų įgyvendinimo trukmė Lietuvoje siekia 685 darbo dienas. Verslui kai kuriais atvejais tenka susidurti su daugiau nei 20 skirtingų institucijų.

Verslo reguliavimas yra svarbi visuomenės gerovės sąlyga. Kokybiškas, efektyvus reguliavimas sudaro palankias sąlygas ekonomikos augimui ir visuomenės gerovei, o nepakankamas reguliavimas ar visuomenės interesų aukojimas vardan ekonomikos augimo kelia grėsmę abiem. Tačiau sudėtingas ir verslą bei institucijas apkraunantis reguliavimas negali būti laikomas kokybišku, o jo rezultatai – dažnai net priešingi pirminiams siekiams. Išskirtini trys pagrindiniai Lietuvos verslo reguliavimo praktikos trūkumai, kuriuos išsprendus būtų galima kalbėti apie naujos kartos verslo reguliavimą Lietuvoje.

Pirmasis trūkumas – nestabilus teisinis reguliavimas, kurį nulemia chaotiškas teisės aktų kūrimo procesas, fragmentuota poveikio vertinimo praktika, siekis reglamentuoti kiekvieną smulkų veiklos aspektą. 2019 m. Pasaulio konkurencingumo indekse Lietuva pagal politikos stabilumo užtikrinimą buvo vos 83 vietoje.

Ši problema spręstina keičiant reguliavimo kultūrą, atliekant visavertį poveikio vertinimą, teisės aktus priimant lėčiau, daugiau konsultuojantis su suinteresuotomis šalimis ir diegiant praktiką teisės aktuose nustatyti esminius principus, o ne reglamentuoti kiekvieną nagrinėjamo klausimo aspektą.

Norint reguliavimo kultūros pokyčio, svarbi ir reguliavimo priežiūra. Nyderlanduose veikianti nepriklausoma reguliacinės naštos patariamoji taryba teikia išvadas dėl siūlomo reguliavimo tinkamumo įvertindama, ar buvo svarstytos mažiau verslą apkraunančios alternatyvos, ar įvertinti visi verslo prisitaikymo kaštai, vykdo reguliacinės naštos auditus ir inicijuoja galiojančio reguliavimo pokyčius. Šią tarybą sudaro atviro konkurso būdu atrinkti nepriklausomi ekspertai, kurių išvados turi didelį autoritetą.

Antrasis trūkumas – pertekliniai ar pasenę teisės aktų reikalavimai ir neefektyvus jų peržiūros mechanizmas. 2018 m. Valstybės kontrolės atliktas teisėkūros proceso auditas atskleidė, kad per 3 metų laikotarpį (2014-2016 m.) buvo įvertintas tik 0,06% galiojančių teisės aktų reikalingumas, aktualumas ar veiksmingumas.

Problema ir tai, kad šiuo metu privalomai vertinama ir mažinama tik administracinė našta verslui, apimanti nedidelę dalį visos reguliacinės naštos, kurią daugiausiai sudaro prisitaikymo prie reguliavimo kaštai. Pokyčius įgalintų efektyvus esamų teisės aktų peržiūros mechanizmas, kuris įpareigotų institucijas naikinti perteklinį ir persidengiantį reguliavimą, atsižvelgiant į visą patiriamą reguliacinę naštą.

Tam tikrais atvejais (pavyzdžiui, gamybos ir infrastruktūros projektų vystymo srityje, kurią reglamentuoja 16 skirtingų įstatymų) tikslinga apjungti reguliavimą į mažesnį teisės aktų skaičių. Teisės aktus sėkmingai konsolidavo Nyderlandai, kuriuose 26 skirtingi įstatymai buvo sujungti į vieną Aplinkos ir planavimo įstatymą, 120 nutarimų buvo sujungti į 4 bei supaprastintos ir integruotos 100 taisyklių. To rezultatas – galimybė gauti leidimą veiklai vienos procedūros pagrindu vietoj 14 skirtingų leidimų.

Trečiasis trūkumas yra susijęs su galiojančio reguliavimo įgyvendinimo mechanizmu. Lietuvoje valstybės institucijos vykdo verslo priežiūros funkcijas, kurios, remiantis kitų šalių patirtimi, galėtų būti perduotos privačiam sektoriui, nevyriausybinėms organizacijoms ar asociacijoms.

Vienas pavyzdžių – statinių atitikties teisės aktams vertinimas ir statybos užbaigimo procedūros. Vokietijoje ir Austrijoje statinių kontrolė vykdoma inžinerinių įmonių, kuriose dirbantys inžinieriai turi atitikti griežtus kvalifikacijos reikalavimus, aiškiai reglamentuota jų atsakomybė. Atitinkamai ir Lietuvoje turėtų būti aktyviau taikomas EBPO rekomenduojamas selektyvumo principas, kad, jei tai yra įmanoma ir efektyvu, verslo priežiūrą valstybė turėtų palikti rinkos mechanizmui, privačiam sektoriui, visuomenei ir teismams. Visapusiška verslo priežiūros mechanizmų alternatyvų analizė turi tapti neatsiejama verslo reguliavimo kūrimo dalimi.

Siekiant kurti inovacijomis paremtą ekonomiką, taip pat reikalingi į proveržį orientuoti reguliacinės aplinkos sprendimai. Turi būti aktyviau taikomos „smėlio dėžės“ reguliacinės erdvės, pasiteisinusios skatinant finansų technologijų sektoriaus plėtrą. Verslo priežiūros institucijoms turėtų būti keliamas uždavinys ne tik užtikrinti, kad jų prižiūrimos įmonės atitiktų reguliavimą, bet ir siūlyti reguliacinės aplinkos sprendimus, kurie skatintų inovatyvios ekonomikos plėtrą.

Paprastesnis, tačiau modernus, į rezultatus orientuotas verslo reguliavimas ne tik didintų ekonomikos konkurencingumą, bet ir geriau atstovautų visuomenės interesus. Įgyvendinus šiuos sprendimus, reguliavimas kaip programinis kodas būtų jau netolima Lietuvos ateitis.