Antroji banga, visų pirma, išryškino gebėjimą prisitaikyti: ir verslo, ir valstybės. Nuo naujų metų padidinus prastovų kompensavimo intensyvumą iki 100 proc. (pusantros minimalios algos), į prastovas išleistų darbuotojų, lyginant su pirmuoju karantinu, buvo net 40 tūkst. mažiau. Verslas (didžioji jo dalis) po pirmosios bangos turėjo galimybę atsitiesti, susitelkti, peržiūrėti procesus, paslaugas, veiklas. Įmonės galėjo prisitaikyti prie pakitusių egzistencijos sąlygų, atsisakyti perteklinių procesų ir koreguoti darbuotojų skaičius.
Kita svarbi pamoka buvo išmokta žiemai prasidėjus. Nors daugelis tikėjosi, kad antrasis karantinas bus panašus į pirmąjį, taip nenutiko. Naiviai manyta, kad pavyks greitai suvaldyti tuos sparčiai kylančius infekcijų skaičius. Deja, net tos jau ilgą laiką taikomos gerokai griežtesnės suvaržymo priemonės neveikė taip, kaip pirmojo karantino metu darė įtaką švelnesnės. Tam turi įtakos daug faktorių, iš kurių keli svarbesni yra visuomenės pervargimas ir prisitaikymas gyventi tarsi ignoruojant virusą.
Tai iš dalies – ir visuomenės abejingumas pavargus nuo suvaržymų ir (kaip gali pasirodyti) mistinės kovos, kuri neturi nei perspektyvų, nei aiškiau apibrėžtos pabaigos. Po kelių mėnesių suvaržymų vėl buvo pradėtas fiksuoti atvejų mažėjimas. Tai – visuomenės sveikatos rodikliai. Tačiau kokia šio proceso įtaka verslui ir pačiai valstybei?
Pirmoji grėsmė – akivaizdi. Tai yra registruoto nedarbo lygis. Jis nebeauga, tačiau išlieka labai aukštas. Kai kurie visą šitą laikotarpį uždaryti sektoriai baigia išsemti visus resursus ir be papildomos pagalbos atsigauti nesugebės. Taip pat – grupės darbuotojų atleidimai, kurių įmonėse nuosekliai daugėja. Palyginus su pirmuoju karantinu, šis rodiklis išaugęs 15 procentų. Mažėja darbuotojų našumas. Algos 2021 metais nekils, kaip kad buvo planuota anksčiau. Darbo vietų skaičius irgi mažesnis, nei kad buvo tikėtasi po atlaisvinimų pernai vasarą.
Pirmojo karantino metu skatinant vartojimą vien tik per Užimtumo tarnybos priemones panaudota beveik 950 mln. eurų. Įmonės buvo remiamos per prastovas ir iš jų sugrįžę. Taikytos papildomos paramos schemos naujų darbuotojų priėmimui. Aktyviai remiami savarankiškai dirbantieji.
Taip pat pradėta mokėti darbo paieškos išmoka, kuri lyginant su kitomis priemonėmis buvo mažiausių finansinių apimčių, tačiau atliko svarbią funkciją. Ji padėjo valstybei pamatyti savo piliečius, iki tol buvusius tam tikrame šešėlyje, už darbo rinkos ribų. Šią grupę sudaro 39 tūkstančiai Lietuvos piliečių, kurie niekada niekur nebuvo fiksuoti ir registruoti. Jie niekada nėra dirbę.
Deja, antrojo karantino metu aktyviau su jais dirbti ir integruoti į darbo rinką nėra galimybių. Šiai grupei būtinas padidintas dėmesys, tiesioginis, kontaktas, dažni susitikimai. Tai – visų pirma žmogaus parengimo integruotis į darbo rinką darbai, gebėjimų, motyvacijos ugdymas. Per karantiną tai – praktiškai neįmanoma. Be to, Užimtumo tarnybos didžiosios pastangos dabar yra nukreiptos į tuos, kurie yra vis dar aktyvūs ir jiems galima padėti grįžti į darbo rinką su mažiausiomis laiko ir energijos sąnaudomis. Tokių žmonių Lietuvoje dabar yra apie 210 tūkstančių. Tai – tie, kurie anksčiau mokėsi arba turėjo darbą.
Anksčiau šių trumpam darbo netekusių žmonių integracija būdavo sparčiausia iš visų bedarbių. Dabar tai keičiasi. Yra toks profesinis terminas: vidutinė integracijos į darbo rinką trukmė. Iki karantino tai trukdavo apie 62 dienas. Dabar – netoli 70 dienų. Procesas pailgėjo beveik 8 dienomis. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti nereikšminga, tačiau jei atsižvelgsime į valstybei nesumokamų mokesčių praradimus ir darbo vietos kuriamą vertę, savaitė yra labai daug. Tai – dešimtys milijonų eurų negautų pajamų.
Antroji nerimą kelianti tendencija – nuosekliai auganti ilgalaikio nedarbo dalis ir nekvalifikuotų darbuotojų procentas visoje nedarbo statistikos struktūroje. Anksčiau pastarųjų būdavo ne daugiau 30 proc., o dabar jų – jau per 40 proc. Jų perkvalifikavimas bus vienas didžiausių iššūkių pasibaigus karantinui ir visiems suvaržymams, su sąlyga, kad trečiosios bangos pavyks išvengti.
Pasaulis per tuos metus labai pasikeitė. Verslas, darbo vietos ir profesijos – transformuojasi. Anksčiau užtekdavo profesinių įgūdžių, o dabar jau reikia ir kitų kompetencijų. Darbuotojams vis dažniau keliami visiškai kitokie reikalavimai, nei vos prieš penketą metų. Iš darbuotojo bus tikimasi, kad jis moka planuoti laiką, veikti savarankiškai, naudojasi naujais skaitmeniniais įrankiais.
Ateityje nuotolinio darbo, savarankiškų užduočių ir tikslų apimtys tik didės. Kai kam šie įgūdžiai gali atrodyti savaime suprantami, tačiau Lietuvoje tūkstančiai darbingų žmonių net nemoka įsijungti kompiuterio.
Trečioji ryškėjanti problema, kurią turėsime spręsti netolimoje ateityje – miglotos vyresnio amžiaus darbuotojų perspektyvos. Šio segmento nedarbas auga. Tai – stabili tendencija. Daugybė jų dirbo sektoriuose, kurie dabar yra uždaryti – maitinimo, apgyvendinimo, slaugos, kitų kontaktinių paslaugų srityse. Jie yra padidintos rizikos grupėje.
Daugeliui jų būdingas negebėjimas mokytis, o mintis apie profesijos keitimą – nepriimtina. Jiems sunku save deramai pateikti darbo rinkoje ir prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų. Net ir paklausią specialybę (tarkime, slaugytojo) turintys žmonės verčiau linkę mąstyti apie ankstesnę pensiją dar ir dėl padidėjusio krūvio tuose sektoriuose.
Vyresnių nei 50 metų asmenų registruotas nedarbas – dabar sudaro 19 proc. (prieš metus šis rodiklis buvo 12,4 proc.). Ši amžiaus grupė – 37,7 proc. visų Užimtumo tarnybos klientų.
Dar viena, ketvirtoji, dėmesio reikalaujanti kryptis – didėjantis nedarbas regionuose. Tai reikia vertinti labai rimtai, valstybės raidos strateginio planavimo lygiu. Taip, nedarbas augo ir didmiesčiuose, tačiau atlaisvinus suvaržymus jie greitai atsigaus, viskas ims suktis, sugrįš klientai, pajamos. Tuo tarpu regionuose atsigauti bus gerokai sunkiau arba iš viso neįmanoma. Bankrutavę verslai be pagalvos neatsigaus. Nedarbas taps ilgalaike socialine ir ekonomine problema.
Darbingų žmonių neaktyvumas ir šešėlis, ypač pasienio regionuose, vietose, kur yra kalbos ir (ar) mobilumo barjerai, tikėtina, didės. Ten prireiks didžiulių pastangų, gerokai viršijančių Užimtumo tarnybos galimybes ir kompetencijas.
