Šiemet Vokietijoje vykusioje tradicinėje tarptautinėje parodoje „Žalioji savaitė“ Vokietijos federalinė maisto ir žemės ūkio ministrė Julija Klokner ragino ekonominius ir socialinius pokyčius įgyvendinti žvelgiant iš tvarumo, ne vien iš ekologijos perspektyvos.

Transportas ir energetika užima liūto dalį klimato taršos žemėlapyje, žemės ūkis ir pramonė sudaro po 20 proc., atliekų perdirbimo sektorius – 5 proc., tad visi sektoriai privalo vienodai siekti to bendro tikslo.

Žemės ūkis – ekonomikos garvežys, ir toliau auga

Žemės ūkis (ir su juo susijusios veiklos) yra viena iš tradiciškiausių ir rinkos sąlygomis stabiliausių šalies ūkio šakų, turinti didelį svorį bendrosios pridėtinės vertės, eksporto, gyventojų užimtumo struktūroje.

2020 metais daugiau kaip 20 proc. viso Lietuvos prekių eksporto sudarė žemės ūkio ir maisto prekės, o eksprotas – pagrindinis Lietuvos ekonomikos variklis. Pasak Žemės ūkio ministerijos, bendras maisto ir žemės ūkio produktų eksporto augimas, palyginus su 2019 metais, gali didėti dar bent 5 procentais. Tad galima teigti, kad žemės ūkis Lietuvoje ir toliau išliks svarbiu ekonomikos garvežiu, ypač susiduriant su pasaulinėmis krizėmis.

Dominuoja išankstinės nuostatos apie žemės ūkį

Kalbant apie žemės ūkio sektoriaus verslą, pirmiausia reikia suprasti, kokios yra visuomenės ir pačių sektoriaus atstovų vyraujančios nuostatos.

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje dažnai akcentuojama, kad dėl visų pasaulio ir Lietuvos bėdų yra kaltas žemės ūkis.

Šios nuostatos supriešina miestą su kaimu, supriešina skirtingų ekonomikos sektorių atstovus. Maža to, pastebimi ryškūs skirtumai ir tarp pačių žemdirbių, priklausomai nuo jų ūkio dydžio, veiklos krypčių, išsilavinimo, gyvenamosios vietos ir atstovaujamos organizacijos.

Todėl priimant sprendimus dėl tolesnės žemės ūkio plėtros strateginių krypčių, dominuoja ne faktai, o jau susiformavusios išankstinės nuostatos, kurios gali padaryti neigiamos įtakos sprendimams.

Iš to išplaukia siūlymas ministerijoms – viešinti žemdirbių gerąją praktiką, pristatyti žemės ūkio sėkmės istorijas, užtikrinti jų sklaidą. Tai turi tapti prioritetu, nes visuomenės spaudimas ir viešojoje erdvėje susiformavusios neigiamos nuostatos gali nulemti, kad to vidinio susitarimo taip ir nepasieksime.

Kokių veiksmų imasi augalininkystės verslai

Žaliajame kurse išskiriamos penkios priemonių grupės, mažinančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą. Tai: cheminių azoto trąšų kiekio mažinimas (vadinamasis azoto junginių valdymas), anglies junginių kaupimas dirvožemyje ir biomasėje, iškastinio kuro degalų naudojimo efektyvinimas, mėšlo ir kitų organinių atliekų perdirbimas, gyvulių pašarų keitimas.

Atsižvelgiant į tai, kiek Lietuvoje užauginame grūdų, prioritetas į tai pasižiūrėti iš augalininkystės perspektyvos – kokių veiksmų Lietuvos žemdirbiai imasi, kad mažintų dujų išmetimus dabartiniame ūkyje.

Pirma, žemdirbiai didina pupinių augalų pasėlių plotus, nes jiems azotinių trąšų iš viso nereikia. Taip pat taiko pažangias sėjomainas, plėtoja bėrimines sistemas, padedančias išsaugoti anglies junginius dirvožemyje. Žemdirbiai naudoja tarpinius augalus dirvos būklei pagerinti, perka brangias naujausių veislių sėklas, kad augalai būtų atsparūs ligoms bei kenkėjams ir netektų be reikalo naudoti pesticidų.

Apie purškimus informuojamos atsakingos institucijos, dalies ūkių technika jau aprūpinta azoto sensoriais ir azoto trąšos įterpiamos tik ten, kur sensorius užfiksuoja azoto trūkumą.

Jau visai ant slenksčio yra vadinamos ketvirtosios pramonės revoliucijos technologijos, kurios leis per 0,01 sekundės dalį atpažinti piktžolę ar ligą ir panaudoti reikiamą preaparatą tik tam augalui, konkrečiuose keliuose kvadratiniuose centimetruose. Robotų naudojimas sumažina agrocheminių medžiagų naudojimą iki 90 proc., padeda įvertinti dirvožemio kokybę, sumažina tikimybę cheminėms medžiagoms patekti į požeminius vandenis.

Visos šios naujosios technologijos nėra mitai ar nebūti dalykai. Apie 90 proc. inovatyvių pasaulinių technologijų Lietuvoje jau yra taikomos ir galime didžiuotis, kad Lietuvos žemdirbiai yra imlūs.

Gamtos kataklizmai tuština žemdirbių ir vartotojų kišenes

Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos teigimu, pasaulyje maisto produktų kainos per pastaruosius kelis mėnesius pakilo iki aukščiausio lygio per 6 metus. Tai yra dar viena svarbi priežastis, kodėl negalime augalininkystės nustumti į šoną.

Tokį maisto kainų šuolį daugiausiai lėme nepalankios oro sąlygos kitose pasaulio šalyse. Gamtos kataklizmai tuština ne tik pačių žemdirbių, bet ir vartotojų kišenes. Maisto produktų kainos kilo visame pasaulyje, o su itin dideliais sunkumais susidūrė net pusšimtis šalių, kurioms prireikė pagalbos iš išorės, kad išmaitintų savo gyventojus.

Todėl būtina užtikrinti augalininkysės rizikos valdymo instrumentus ir jų plėtrą Lietuvoje, kad ir žemdirbiai nepatirtų finansinių nuostolių dėl gamtinių kataklizmų, ir vartotojai gautų tinkamus ir reikalingus maisto produktus.

Kaip padėti kvalifikuotiems žmonėms kaime

Daug kas mini dabartinį kaimo gyvenimą. Mano akimis, viena didžiausių problemų dabartiniame žemės ūkyje – kaime trūksta kvalifikuotų darbuotojų, ypač specialiai žemės ūkiui parengtų specialistų. Ūkininkų tarpe vis labiau ryškėja modernizuotų ūkių perdavimo paveldėtojams problema. Vertinant ūkius pagal juose ūkininkaujančių asmenų amžių, dauguma ūkininkų yra vyresni nei 40 metų amžiaus, beveik 40 proc. ūkininkų – pensinio amžiaus. Jaunųjų ūkininkų – mažuma, tik 15 procentų.

Fiksuojama nepalanki migracija tarp kaimo ir miesto, tad tikėtis, kad kaimo demografinė padėtis bus geresnė – sudėtinga.

Viena iš galimybių – jaunųjų ūkininkų įsikūrimo skatinimas. Skatinti svarbu ne tik jaunus ūkininkus, bet ir kaimui reikalingų profesijų specialistų įsikūrimą kaime. Svarbu skatinti sinergiją tarp bendrovės ir specialisto, kad bendrovė sudarytų sąlygas specialistui pajusti sėkmę profesinėje veikloje, įgyti kompetencijos, dirbti su geriausia įranga. Iš to seka ir geresnis naujų žmonių įsiliejimas į kaimo bendruomenę.

Konservatyviu laikomas žemės ūkis sugebėjo transformuotis

Nors žemės ūkis laikomas vienu konservatyviausių verslų, tačiau jis sugebėjo transformuotis ir minėtos ketvirtosios pramonės revoliucijos tendencijos padės žengti dar didesnį žingsnį, siekiant žemės ūkio pažangos.

Tad kviečiu keisti neigiamas nuostatas apie žemės ūkį, vienyti kaimą su miestu, ir priimant strateginius sprendimus vadovautis ne išankstiniais įsitikinimais, o faktais.