Pramonės revoliucija, elektrifikacija, komunikacijų technologijos, automatizuotas duomenų apdorojimas įgalino veiklos efektyvumą, suteikė daugiau laisvės, suteikė daugiau laiko, pagreitino procesus, išvadavo nuo rutininių operacijų (tiesa, ne visur ir ne visus). Nuo kavos aparatų atsiradimo iki skaičiavimo mašinų panaudojimo, nuo robotų dulkių siurblių iki autonominių automobilių mus atvedė ir toliau veda skaitmeninės technologijos, sensoriai, duomenų apdorojimas ir interpretavimas.

Verdant diskusijoms apie ateitį, duomenys įvardijami kaip XXI amžiaus nafta su potekste, kad tai – ateities ekonomikos kuras. Kitu atveju, nors ženkliai rečiau, duomenys prilyginami Saulei – nenutrūkstamam (bent jau trumpuoju laikotarpiu, kaip sutaria astronomai), neišnaudojamam, atsinaujinančiam energijos šaltiniui.

Skambūs pareiškimai, kad žmonija „sugeneruoja“ vis daugiau ir daugiau duomenų ir tie skaičiai nuolat auga ir dvigubėja, trigubėja nėra visiškai tikslūs. Žmonija negeneruoja nei daugiau, nei mažiau duomenų.

Mes tiesiog šiuo metu sugebame daugiau duomenų išsaugoti išorinėje atmintyje, o ne savo galvose. Mes visada analizavom kelią, tik tai likdavo mūsų galvose, kai tuo tarpu šiuolaikiniai automobiliai tokią informaciją išsaugo ir suteikia galimybę juos analizuoti kitiems.

Mes perduodavome informaciją žodžiu, raštu ar vaizdais nuo senų senovės – naudodavomės žemėlapiais ir žvaigždėlapiais. Bet nebuvo galimybės neišeinant iš namų „pasivažinėti“ Naujosios Zelandijos pakrantėmis, ar, planuojant kelionę motociklu, dar nepajudėjus iš namų „pravažiuoti“ viso maršruto judinant kompiuterio pelę.

Duomenų ekonomikos žaidėjai – žmonės, verslai, valstybės institucijos vis dar ieško geriausių vystymosi kelių, optimalios sąrangos, analizuoja kaštus ir gaunamas naudas, praradimus ir atradimus.

Viešojoje erdvėje daugiausia diskusijų girdima apie žmonių duomenų privatumą, duomenų pakartotinį panaudojimą, saugojimą. O didžiausia matoma duomenų ekonomikos žaidėja – interneto reklamos industrija, su kuria mes susiduriame kiekvieną dieną.

Mums kuriamos patrauklios paslaugos – mes naudojamės žemėlapiais, žvaigždėlapiais, skelbimų lentomis, skelbiame patys ir skaitome kitų pranešimus, dalinamės emocijomis, laimėjimais ir pralaimėjimais.

Lietuvos verslai naudojasi šiomis prieinamomis, įperkamomis reklamos galimybėmis reklamuodami save užsienio ir vietos rinkose, atverdami naujas eksporto kryptis integruodamiesi į globalias pasaulio tiekimo grandines, kuria globalius verslus, augina „vienaragius“. Nors apie šį teigiamą „šalutinį“ poveikį retai kalbama – kad jis atsiranda būtent dėl duomenų ekonomikos suteikiamų galimybių.

Liberalizuota, duomenimis grįsta reklamos industrija atvėrė daugiau galimybių ir paskatino ekonominį progresą.

Turime galimybę gyventi turtingesnėse visuomenėse, jeigu sprendimus priimsime remdamiesi realaus laiko duomenimis.
Mindaugas Ubartas

Tačiau duomenų ekonomika neapsiriboja tik reklamos industrija. Turime galimybes dar labiau pailginti savo gyvenimo trukmę, jei analizuosime duomenis ir keisime savo gyvenimo būdą. Turime galimybę sutaupyti dar daugiau laiko, jei duomenimis bus keičiamasi atviriau ir jie bus dažniau naudojami ne po vieną kartą.

Turime galimybę gyventi turtingesnėse visuomenėse, jeigu sprendimus priimsime remdamiesi realaus laiko duomenimis. Turim galimybę suteikti kur kas didesnį pagreitį ekonomikos plėtrai, algoritminius sprendimus perduodami kompiuteriams, kurie atsakymą pateiktų milisekundžių greičiu, vietoje dabar įteisintų 30 dienų atsakymo paruošimui.

Turime keistis duomenimis tarp skirtingų šaltinių, šalių, organizacijų, kad galėtume efektyviai juos naudoti ir interpretuoti, nes dar universitete išmokė, kad jei matote naktį alkoholio ragavusį žmogų, atsirėmusį į apšvietimo stulpą – tai dar nereiškia, kad girtus žmones traukia šviesa. Duomenų analizė, interpretavimas, apdorojimas, pakartotinis naudojimas jų vertės nesumažina, o net padidina. Skirtingų šaltinių apjungimas pagerina gaunamą rezultatą, padidina duomenų suteikiamą naudą.

Kanados statistikos departamentas 2019 metais įvertino, kad šalies turimų duomenų vertė sudaro 156-218 mlrd. Kanados dolerių. Remiantis tokiu pačiu skaičiavimu, JAV turimų duomenų vertė siektų 1,4-2 trln. JAV dolerių, kas sudarytų 5 proc. viso turimo kapitalo.

Kokia Lietuvos turimų duomenų vertė ir kaip tokį turtą būtų geriausiai įdarbinti? Kaip pagerinti mūsų būtį, veiklą ir gyvenimą panaudojant ir kuriant duomenų ekonomiką? Laikyti duomenis po užraktu, izoliuotis? Ar kooperuotis, apmokestinti duomenų naudojimą, atverti duomenis ir surinkinėti padidėjusios mokesčius nuo padidėjusios apmokestinimo bazės? Aišku viena – klausimo ignoravimas nėra atsakymas.