Nekonkuravimo susitarimo taikymas

Darbo kodekse yra įtvirtinta, kad darbo santykių metu, taip pat po jų pasibaigimo, šalys gali susitarti dėl nekonkuravimo t. y. susitarti dėl to, kad darbuotojas tam tikrą laiką nevykdys tam tikros darbo veiklos pagal darbo sutartį su kitu darbdaviu, taip pat nevykdys su darbo funkcijomis susijusios savarankiškos komercinės arba gamybinės veiklos, jeigu ši veikla tiesiogiai konkuruotų su darbdavio vykdoma veikla. Už tokį susitarimą darbuotojui privalo būti mokama ne mažesnė nei 40% darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio kompensacija.

Vis dėlto, iškyla klausimas, ar tos pačios taisyklės darbo santykių metu taikomos ir vadovui, nes bendrovės vadovo teisinio statuso prigimtis yra dualistinė: vadovas yra ir vienasmenis bendrovės valdymo organas atstovaujantis bendrovę, ir taip pat bendrovės darbuotojas, kuriam kaip darbo teisinių santykių subjektui yra taikomos Darbo kodekso taisyklės.

Įstatymuose įtvirtinta vadovo lojalumo pareiga apima nekonkuravimo įpareigojimą

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato, kad vadovas turi būti lojalus bendrovei ir laikytis konfidencialumo. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme įtvirtinta, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai ir kiekvienas kandidatas į bendrovės vadovo pareigas privalo pranešti jį renkančiam organui, kur ir kokias pareigas jis eina, kaip jo kita veikla yra susijusi su bendrove ir su ja susijusiais kitais juridiniais asmenimis. Taigi, matyti akivaizdi priešprieša tarp Darbo kodekse įtvirtintų nekonkuravimo nuostatų bei kituose vadovui taikomuose teisės aktuose numatytų lojalumo reikalavimų.

Šią dilemą Lietuvos teismai išsprendė numatydami tam tikrus principus savo sprendimuose. Remiantis Lietuvos teismų išaiškinimais, vadovo lojalumo pareigos turinys – veikti bendrovės interesais – apima ir negatyvius aspektus, ir pozityvias pareigas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris užima juridinio asmens vadovo pareigas, privalo vengti interesų konflikto, nekonkuruoti, nesinaudoti bendrovės galimybėmis, turtu, be to, visą buvimo bendrovės direktoriumi laikotarpį teikti pirmenybę įmonės, kurios vadovas jis yra, bet ne savo asmeniniams interesams.

Tai reiškia, kad nepaisant to, ar vadovui darbo santykių metu yra numatyta nekonkuravimo kompensacija pagal Darbo kodeksą, ar ne, vadovas, veikdamas bendrovės interesais ir nepažeisdamas lojalumo įsipareigojimo vadovaujamai bendrovei, bet kokiu atveju darbo santykių metu privalo nekonkuruoti, t. y. nevykdyti tam tikros darbo veiklos pagal darbo sutartį su kitu darbdaviu, taip pat su darbo funkcijomis susijusios savarankiškos komercinės arba gamybinės veiklos, jeigu ši veikla tiesiogiai konkuruotų su įmonės, kuriai jis vadovauja, veikla.

Svarbu nepamiršti, kad tokie nekonkuravimo reikalavimai nebūtų taikomi buvusiam vadovui po jo darbo santykių pasibaigimo, jei nebuvo sudarytas susitarimas dėl nekonkuravimo ir kompensacija už nekonkuravimą nebuvo mokama, nes pagal teisės aktus ir teismų praktiką, lojalumo pareiga galioja tol, kol asmuo eina vadovo pareigas.

Kokios gali kilti pasekmės?

Jei vadovas nepaisytų minėtų reikalavimų darbo santykių metu ir kiltų ginčas, teismas greičiausiai vertintų, ar vadovas darbo santykių metu tinkamai vykdė lojalumo pareigą vadovaujamai bendrovei – ar nekonkuravo ir neatliko kitų veiksmų, kurie būtų vertinami kaip vadovo lojalumo bendrovei pažeidimai ir už kuriuos bendrovei turėtų būti atlyginama žala. Teismai yra ne kartą pasisakę, kad tokiais atvejais, kai vadovas padaro bendrovei žalos, veikdamas kaip jos valdymo organas, jam būtų taikoma civilinė atsakomybė, o Darbo kodekse numatyti žalos atlyginimo ribojimai nebūtų taikomi.

Visgi, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo poziciją, vadovas turi galimybę išvengti atsakomybės, bet tik įrodydamas, kad bendrovės akcininkai vadovui buvo davę sutikimą tokiems veiksmams atlikti arba tokie veiksmai bendrovei buvo naudingi. Akcininkų pritarimas gali būti ne tik išreiškiamas raštu, bet ir numanomas – jei akcininkai žinojo apie sandorius, bet nesiėmė jokių veiksmų, kad sandoriai nebūtų sudaromi. Kitais atvejais, būtų laikoma, kad vadovas bendrovės atžvilgiu buvo nelojalus.

Rekomendacijos

Taigi, asmeniui einant vadovo pareigas, nekonkuravimo įsipareigojimas bet kokiu atveju yra taikomas, išskyrus išimtis, jei yra susitarta su bendrovės akcininkais. Jei kiltų ginčas, vadovo kaip bendrovės valdymo organo vaidmuo greičiausiai nusvertų vadovo kaip darbuotojo vaidmenį, ir argumentai, kad vadovas turėjo teisę konkuruoti, nes nebuvo sudaręs nekonkuravimo susitarimo ir jam nebuvo mokama kompensacija, būtų atmestini, todėl vadovams darbo santykių metu rekomenduojama vengti situacijų, kurios galimai būtų pripažintos nekonkuravimo pažeidimais, arba prieš atliekant tokio pobūdžio veiksmus, iš anksto gauti aiškų sutikimą iš akcininkų.