Po kelių metų pertraukos Lietuvoje vėl nutiko klasikinė žiema su sniego gurgždesiu po kojomis ir neigiama paros temperatūra. Nieko keista, kad šilumos energetikos tema vėl tapo įdomi ir pasipylė diskusijos apie importinio biokuro keliamas problemas, apie pigų šildymą malkomis ir žudančius dūmus, kylančius iš kaminukų, apie ateities šildymo technologijų panacėją ir valstybės politikos paieškas šioje srityje.

Aš suprantu, kad esu šališkas, tą atvirai ir deklaruoju, tačiau esu tikras, kad mano patirtis ir žinios šioje srityje suteikia mandatą reikšti nuomonę ir pagrįstai kritikuoti.

Valdininkai ir realybė

Šįkart sakau tiesmukai – nesuprantu, kokių tikslų siekia valstybinė Būsto energijos taupymo agentūra (BETA), primygtinai skatinanti daugiabučiuose vietiniam šildymui ir karštam vandeniui ruošti įsirengti atsinaujinančios energijos šaltinius.

Suprasčiau, jei Lietuvoje daugiabučiai turėtų autonomines šildymo sistemas, naudojančias iškastinį kurą – tuomet BETA tikslas būtų kilnus ir ekonomiškai pagrįstas. Tačiau Lietuvoje yra ne tik strategijos, bet ir realybė.

Realybė tokia, kad Lietuva ir Švedija turi plačiausiai išplėtotas vamzdynų sistemas Europos sąjungoje – kiekviename mieste ir miestelyje. Tai milžiniška infrastruktūra, kurios atnaujinimui ir biokuro elektrinių bei katilinių statybai Energetikos ministerija per Nepriklausomybės laikotarpį skyrė kelis šimtus milijonų eurų paramos.

Tuo pat metu buvo plėtojama vėjo ir saulės energetika, kuri tampa vis labiau konkurencinga. Tačiau vėjas ir saulė yra svyruojantys ir neprognozuojami gamtos ištekliai, todėl kartu būtina kurti stabilius elektros generatorius, siekiant apsirūpinti elektra. Lietuva, kaip ir kaimyninės Baltijos ir Šiaurės šalys, šį poreikį tenkina statydamos kogeneracines jėgaines (KJ) beveik kiekviename mieste ir dar ne po vieną. Tokių šiluminių elektrinių ypatumas tas, kad jeigu gaminama vien tik elektra į ją iš biokuro ar atliekų paverčiama tik apie 30 % kuro energijos, o likusi energija tiesiog išmetama į aplinką.

Kad taip nenutiktų, miestuose ir miesteliuose sukurtos vamzdynų sistemos, kuriomis ta liekamoji šiluma pasiekia pastatus ir panaudojama prasmingai.

Anksčiau centrinio šildymo sistemoje didžiąją dalį energijos generavo iškastinis kuras, tačiau šiuo metu apie 70 proc. centralizuotai tiekiamos šilumos gaminama iš atsinaujinančio daugiausiai vietinio biokuro, o daugelyje mažesnių miestų jau visa šiluma „žalia“.

Taigi, turim sudėtingą ir atsinaujinančius resursus naudojančią infrastruktūrą, kuri sėkmingai aprūpina energija Lietuvos miestus ir miestelius. Tai – realybė.

Planas BETA

Logiška būtų pagrindinį šildymo būdą Lietuvoje toliau efektyvinti ir plėsti sudarant sąlygas platesniam liekamosios šilumos ir pigaus biokuro panaudojimui. Tai padėtų sumažinti santykinius kaštus ir dar labiau atpiginti šildymą ir karštą vandenį daugumai Lietuvos gyventojų.

Tuo tarpu BETA siūlo daugiabučiams atsijungti nuo sistemos ir žada skirti reikšmingą pradinių investicijų kompensavimą. Kokio tikslo vedini? Aplinkosaugos? Bet juk centralizuotai teikiama šiluma Lietuvoje „žalia“? Siekio paskatinti dujomis besišildančius pastatus pakeisti energijos rūšį? Abejotina – ekonomiškai tai nebūtų naudinga, o aplinkosauginis argumentas čia mažai ką keičia – pačios dujos yra palyginti švarus kuras, o tai, kad jis iškastinis, daugeliui vartotojų nelabai rūpi.

Greičiausiai, tai bandymas sugundyti gyventojus priimti sprendimą ir pradėti pastato renovaciją kartu gaunant paramą ir naujam šilumos šaltiniui.

Renovacijos tempai pastaraisiais metais lėti, o už ta atsakinga BETA. Atlikti sociologiniai tyrimai liudija, kad apie trečdalis daugiabučių gyventojų Lietuvoje nepatenkinti šildymo kokybe ir mokėjimais už jį. Šią šaltą žiemą pasipylė skundai ir publikacijos, kad daugiabučiuose vieni butai perkaitinami ir vėsinasi atsidarę langus, o kituose nepasiekiama ir 15 oC. O moka – vienodai.

Daugiabučiai Lietuvoje prižiūrimi prastai, pastatuose šildymo sistemos netvarkomos, jos sensta, gyventojai savavališkai prisijungia šildymo prietaisų, šildo balkonus ar vonios grindis. Visa tai lemia nekokybišką šildymą atskirose patalpose ir dideles šildymo sąskaitas.

Prieš keletą metų šios problemos sprendimui buvo sugalvota ir paskelbta „mažosios“ arba inžinerinės renovacijos kampanija. Ją turėjo įgyvendinti BETA. Tačiau ši kampanija nesuviliojo nei gyventojų, nei jos vykdytojų ir dabar svarstoma, gal būt, visai nutraukti.

„Mažosios“ renovacijos organizavime padaryta nemažai klaidų. Vietoje to, kad jas taisyti BETA dabar siūlo paramą šilumos šaltinio pakeitimui. Kitaip tariant, nesėkmingą planą „alfa“, agentūra taisosi uždengti planu „beta“. Tokia strategija gal ir suveiktų, jei planas „beta“ būtų pagrįstas, tačiau, mano manymu, taip nėra.

Tarkime, su BETA parama daugiabutis įsirengė ant stogo saulės kolektorių. Jis ruošia karštą vandenį vasarą, tačiau šildymui šalčiausiais mėnesiais, kai reikia labai daug šilumos, o saulės mažai, reikia turėti kitą šilumos šaltinį. Pavyzdžiui, dujinį katilą arba centralizuotos šilumos tiekimo įvadą. Tokiu atveju, daugiabučio gyventojai turės mokėti už du šilumos šaltinius.

Jeigu daugiabutis įsirengė gana brangų šilumos siurblį ir naudoja žemės energiją – tai ir šios technologijos efektyvumas labai krenta šalčių metu. Šilumos gamybai tuo metu naudojama, iš esmės, elektra. O elektra ne tik brangi, bet ir toli gražu nėra „žalia“. Nekalbant apie tai, kad visi remontai ir kitokios papildomos išlaidos, pasibaigus BETA paramai tenka daugiabučio gyventojams.

Be to, vienas centralizuotai šilumą tiekiantis šilumos siurblys, eksploatuojamas profesionalų, visada yra pigesnė versija, negu daug smulkių, su visomis mėgėjiškomis eksploatacijos problemomis.

Taigi, kyla klausimas – kam iš tiesų naudingas toks planas, kuris kertasi ir su realybe, ir su technologine, ir su ekonomine logika?

Diskutuokime.