Šiandien Eifelio bokštas – viena įsimintiniausių pasaulio architektūros ikonų, savo laiku įtvirtinęs plieno naudojimą dangoraižių statybai, konstrukcijų liejimo technologijas, inžinerinių komponentų standartizaciją ir daugelį kitų architektūros dalykų, be kurių neįsivaizduojamas šiuolaikinis modernus miestas.
Dabar Lietuvoje išgyvename tą patį diegdami atsinaujinančios energijos sprendimus savo namuose ir miestuose. Pažangiausiems šios srities pionieriams, kurių po truputį daugėja, jau seniai aiškūs saulės technologijų privalumai – energetinis savarankiškumas, sutaupyti pinigai, atsakingesnis požiūris į aplinką.
Kasdien bendraudamas su saulės energijos vartotojais suprantu, kad ne paskutinėje vietoje ir pasididžiavimo jausmas, kai gali save priskirti prie pažangiausios visuomenės dalies – prie tų, kurie daug žingsnių priekyje nuo malkas, anglis ir dujas tebedeginančių vakardienos pasaulio gyventojų.
Reikalingas lūžis
Bet vis dėlto, nesu aš utopistas. Vairuodami „teslas“ ir turėdami ant savo namo stogo po saulės elektrinę nepakeisime pasaulio. To nepakanka. Būtina, kad visuomenės dauguma taip darytų, būtinas masiškumas. Būtent dėl to Lietuva ir daug kitų Europos valstybių numatė, kad reikia labiau skatinti visos visuomenės žalumą, o ne tik pasitenkinti ta smulkia saujele inovatorių, kurie patys nori keisti pasaulį.
Būtent todėl 2021 m. sausio 1 d. Lietuvoje įsigaliojo nauji pastatų projektavimo ir statybų reikalavimai, kurie numato, kad visi naujai projektuojami pastatai turi būti aukščiausios A++ energinio efektyvumo klasės.
Tokie namai praktiškai nenaudoja energijos šildymui, o didžiąją suvartojamos energijos dalį pasigamina patys – pasitelkdami saulės energetikos, geotermijos ir panašius sprendimus.
Kaip gi tai įvyks? Kaip architektams, projektuotojams, NT vystytojams ir galiausiai pačiam klientui susivokti naujame, vis dar smarkiai besivystančiame atsinaujinančios energetikos technologijų brūzgyne?
Atsakymas paprastas – reikalingas esminis visų šių suinteresuotų pusių mąstymo lūžis. O kaip jį pasiekti? Atsakymas irgi nesudėtingas – sėsti prie bendro apskrito stalo ir pradėti apie tai garsiai ir kryptingai kalbėti. Nėra ko slėpti – iki šiol architektų, projektuotojų ir NT vystytojų bendruomenės skeptiškai ir pasyviai žiūrėjo į saulės energetikos sprendimus.
Architektas ar vystytojas iki šiol dažniausiai iš kliento gauna aiškią užduotį – svarbiausia nebranginti kvadratinio metro kainos. Jei yra centrinis šildymas – puiku, tik geriau, jis bus pajungtas.
Mąstyti apie saulės energijos panaudojimą – nebuvo prioritetinė užduotis. Iki šių metų pradžios. Dabar reikalai keičiasi. Tačiau ir esant A++ reikalavimui naujiems pastatams naivu tikėtis, kad transformacija įvyks per dieną, mėnesį ar metus.
Inovacijos – architektūros kraujas
Architektūra, bendrai paėmus, visada buvo ir tebelieka viena ryškiausių, geriausiai matomų žmonijos inovacijos šaltinių. Štai jau prieš 4500 m. Egipto architektai suprojektavo ir (velniai žino kaip) pastatė 139 m aukščio Cheopso piramidę (ir daugybę kitų, kiek mažesnių), kuri paskui dar ilgai buvo nepralenkiama savo dydžiu visame pasaulyje. Tikru žmonijos pažangos simboliu piramidės išlieka ir šiandien, prabėgus ilgiems tūkstantmečiams.
Kad suvoktume šio senovės statinio monumentalumą, užtenka pažvelgti į 1978 m. pastatytą Vilniaus TV bokštą ir įsivaizduoti, kad Cheopso piramidės viršūnė beveik siekė mūsų bokšto lėkštę, kuri yra 165 m. aukštyje. Tie, kas yra buvę Vilniaus TV bokšte supras tą jausmą, ką reiškia tokiame aukštyje bandyti kažką statyti – kelti sunkius blokus, juos stumdyti ir t.t.
Egipto piramidės – odė žmogaus tvirtybei ir drąsai. Ir žinoma – architekto sumanumui.
Saulininkų ir architektų dialogas – būtinas
Taigi, grįžkime prie šiandienos realijų. Įgyvendinti A++ energinio efektyvumo sprendimus naujuose Lietuvos statiniuose tikrai nebus toks sudėtingas darbas, kaip pastatyti piramidę. Čia pirmiausiai reikalingas konstruktyvus, nenutrūkstamas ir atviras dialogas tarp saulės technologijų specialistų ir architektų, NT vystytojų ir galutinio užsakovo.
Didžiausia vertė integruojant saulės energetikos sprendimus sukuriama ją planuojant ir integruojant į vystomus NT projektus nuo pat pirmų žingsnių – nuo tuščio popieriaus lapo.
Saulės technologijų specialistai kuo anksčiau turi būti įtraukti į procesą, tapti organine viso pastato energetinio sprendimo projektavimo dalimi.
Šiandien jau yra technologijos ir produktai, kurie leidžia saulės energiją sugeriančius ir elektrą gaminančius modulius naudoti vietoje stogo dangos, jie gali būti integruojami į fasadus ir kitą smulkiąją miestų architektūrą.
Jei pastatysite gražų namą ir tada pradėsite galvoti, „kaip čia daryti su ta saulės elektrine“, tikėtina rezultatas bus žymiai prastesnis, nei saulės elektrinės integraciją būtumėte planavę paraleliai su kitų pastato inžinerinių sprendimų projektavimu. Tai taikoma tiek privačių namų, tiek daugiabučių, tiek ir stambių pramonės, viešojo sektoriaus pastatų statybose.
Anksti pradėjus planuoti saulės elektrinės integraciją, sumažinsite jos instaliacijos kaštus, išvengsite perteklinio fasado ar stogo medžiagų naudojimo ir žymiai sutrumpinsite tokios saulės elektrinės atsipirkimo laikotarpį.
Visa tai skamba gerai privačių namų statyboje, bet tikroji masto ekonomija atsiskleidžia saulę integruojant stambiuose objektuose, turinčiuose didelius stogo, fasadų plotus, dideles parkavimo aikšteles ir t.t.
Šiandien Lietuvos rinkoje siūlomų pažangių saulės elektrinių garantinis laikotarpis siekia 30 m. Tad tinkamai integruota saulės elektrinė ne tik padidins NT objekto vertę, bet ir greičiau atsipirkusi, dar ilgus dešimtmečius generuos švarią, tvarią elektrą praktiškai nemokamai.
Apie konkrečias saulės technologijų integravimo sritis miestuose, pramonėje ir smulkiojoje architektūroje papasakosiu artimiausiuose straipsniuose. Manau, kad apie visa tai reikia kuo daugiau kalbėti, nes jau atėjo laikas!
