Laikas valstybei aiškiai sudėlioti ir išviešinti atsinaujinančių išteklių programos planą keleriems metams į priekį.

Kodėl verta suskubti?

Sausio 11 d. baigėsi Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) kvietimas finansuoti atsinaujinančios energijos gamybą. Agentūra sulaukė 215 paraiškų daugiau nei 29 mln. eurų sumai, nors kvietimui buvo skirta žymiai mažesnė suma – 6,7 mln. eurų.

Tai aiškiai rodo, kad egzistuoja stiprus susidomėjimas iš verslo pusės. Tikimasi panašių kvietimų ir ateityje. Tik vėlgi, klausimas, kada verslas jų sulauks, ir ar jų bus pakankamai.

Artimiausiems metams investicijas į elektros energijos gamybą norintis planuotis verslas šiuo metu skendi nežinioje. Iš savo veiklos patirties matome, kad kol viešumoje nėra paramos programos ir aiškių skaičių, įmonių vadovai neskuba priimti sprendimų. Verslui teks tikrai nemaža dalis investicijų, bet nežinomybė dėl paramos atsinaujinančios energetikos plėtrai trukdo įmonėms pasiruošti.

Problema aiški – įmonėms trūksta aiškiai sudėlioto ir paviešinto investicijų paramos plano keleriems metams į priekį, kad investicijų augimas šiame sektoriuje įgautų reikiamą pagreitį. Tikiu, kad gerai papasakotos sėkmės istorijos galėtų paskatinti tokį „sniego gniūžtės“ efektą, kai investicijos itin sparčiai auga. Tačiau kol kas viešumoje dar nedaug konkrečių sėkmės pavyzdžių, vardinami tik bendri pažadai.

Svarbu pastebėti, kad iki šiol Klimato kaitos programos lėšos daugiau buvo skiriamos gyventojų ir viešojo sektoriaus investicijoms. Tačiau praėję metai buvo lūžio metai, pasirodė daugiau kvietimų verslo bendrovėms. Įdomu ir tai, kad pirmą kartą Lietuvos ūkininkai turėjo galimybę gauti APVA paramą saulės elektrinės įrengimui. Tad į kovą su klimato kaita įsijungė vis daugiau dalyvių. Bet pandemija ir neužtikrintumas kai kurias įmones stabdė nuo galutinio sprendimo investuoti. Aiški valstybės žinia, kad verslas šioje srityje bus remiamas ir ateityje, paskatintų prisijungti daugiau verslo atstovų.

Svarbu, kad juridiniai asmenys galėtų įgyvendinti saulės elektrinių projektus be viešųjų pirkimų. Aiški subsidijos suma už 1 kW puikiai veikia gyventojams pasirenkant tiekėją bei įrangą, tad ją reiktų pritaikyti ir juridiniams asmenims.

Vartotojai renkasi žalumą

Pagrindinė priežastis, kodėl verslas investuotų į atsinaujinančią energiją, žinoma, yra išlaidų elektros energijai mažinimas. Taip pat dažnai minima energetinė nepriklausomybė bei ekologija.

Tačiau ryškėja ir kita svarbi tendencija. Į kovą su klimato kaita kyla vartotojai, kurie rinkdamiesi prekes ar paslaugas vis dažniau atkreipia dėmesį į žymėjimus dėl žaliosios energetikos ir gamtai draugiškų technologijų. Daugėja prekių ir paslaugų, kurios yra kuriamos ar teikiamos naudojant gamtai draugiškas technologijas.

Vartotojai reikalauja klimatui neutralių produktų, tad investicijos į atsinaujinančią energetiką tampa ne tik mažesnėmis elektros sąskaitomis, bet ir konkurenciniu pranašumu.

Pasiruošti privalo ir institucijos

Kai visuomenė ir verslas yra pasiruošę pokyčiams, labai svarbu, kad ambicijų nesustabdytų biurokratija. Šiuo metu pastebime, kad pateiktų paraiškų tikrinimas užtrunka pakankamai ilgai, pavyzdžiui, pusę metų ar net daugiau. Dirbdamos efektyviau, paramą administruojančios viešosios įstaigos paspartintų saulės elektrinių diegimą.

Kitas laikui jautrus iššūkis yra statybos ir prisijungimo prie elektros tinklų leidimų išdavimas. Padaugėjus prašymų išduoti prisijungimo prie ESO tinklų sąlygas, pastebime valstybinių institucijų vėlavimą darbus atlikti per pažadėtą terminą. Labai svarbu, kad požiūris į greitą bei kokybišką projektų įgyvendinimą būtų profesionalus ir operatyvus tiek iš valstybinių institucijų, tiek iš verslo pusės.

Norisi pabrėžti ir dar vieną iššūkį. Svarbu, kad Valstybinė energetikos reguliavimo taryba išlaikytų elektros pasaugojimo mokestį kuo mažesnį. Taip elektrą gaminantys vartotojai neliks nusivylę investavę į saulės elektrinę, o jų pozityvi patirtis taps motyvacija ir kitiems.

Europa jungia aukštesnę pavarą

Europos Sąjungos lyderiai yra iškėlę tikslą tapti klimatui neutraliu žemynu. Pernai paskelbtas Žaliasis kursas energetikoje numato masinį perėjimą prie atsinaujinančios elektros gamybos, pirmiausiai vėjo jėgainių ir saulės elektrinių. Lietuva savo ruožtu iki 2030 metų numato pasiekti, kad atsinaujinanti energija bendrame energijos suvartojimo krepšelyje sudarytų bent 45 procentai.

Šioje vietoje trūksta taktinio plano, o laikas eina. Nepasiekus proveržio, viena valdžia vėl galės kaltinti kitą. Lietuvai suskubus įgyvendinti Žaliąją programą, galėtume ne tik rodyti pavyzdį Europai, bet ir tikėtis daugiau investicijų į šalies ekonomiką.

Per trejus metus atsinaujinančių energijos šaltinių plėtrai Lietuvoje turėtų būti skirta beveik 300 mln. eurų. Tai sveikintina, bet nėra žinoma, kiek bus skiriama konkrečioms priemonėms, pavyzdžiui, saulės elektrinių įrengimui. Norint pasiekti valdžios iškeltą saulės energetikos plėtros tikslą, reikėtų kas metus pastatyti po 160 megavatų (MW) bendros galios saulės elektrinių. Tai – maždaug du kartus daugiau nei buvo pastatyta pernai. Tad yra vietos pasitempti ir tai reikėtų daryti nedelsiant.

Šioje vietoje valstybė turėtų aiškiai apibrėžti artimiausių metų planą. Be jo, traukinys nuvažiuos, ir tikėtis tapti lyderiais regione vargu, ar galėsime.