Apie perteklinį verslo reguliavimą, o neretai ir teismų išaiškinimo reikalaujančius verslą reguliuojančių institucijų veiksmus byloja prieš mėnesį išgarsėjęs atvejis, kai Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) įmonei uždraudė naudoti prekės ženklą „Sviestas sviestuotas“. Čia pat sekė panašios istorijos: štai, mažieji alkoholio gamintojai sulaukė Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NTAKD) kontrolierių įspėjimų ir grasinimų baudomis dėl jų logotipuose naudojamų užuominų apie alkoholį. Anot verslo kontrolierių, logotipas, kuriame vaizduojamas asmuo, iš taurės uodžiantis vyną ar distiliatorius, yra alkoholio reklama.
Vaikiškus maisto produktus gaminanti įmonė sulaukė VMVT įspėjimų dėl neva klaidinamų ir netikslių produktų aprašymų įmonės interneto svetainėje, kuriuose kūrybiškai naudojami pasakų motyvai ir žaismingai aprašomi vaikams skirti maisto produktai: „Kosminės kruopytės“ esą klaidina vartotoją.
Verslo prižiūrėtojai košia visuomenės sveikatai neva tenkančias grėsmes per ES direktyvų ir griežtų įstatymų rėtį, bet nevertina jų pačių veiksmų grėsmės konkretaus verslo išlikimui. Nors Viešojo administravimo įstatyme įvardinti principai, kuriais turi vadovautis ūkio subjektų priežiūrą atliekančios įstaigos, jų laikosi ne visos. Objektyvumo, protingumo, proporcingumo ir minimalios priežiūros naštos principų ignoravimas prižiūrėtojų veikloje veda prie absurdiškų situacijų, kai įmonės logotipas laikomas grėsme visuomenės sveikatai, frazeologinis prekės ženklas sutapatinamas su prekės pavadinimu, o žaismingas produkto aprašymas prilyginamas apgaulei.
Įmonės priverstos aiškintis, kad logotipas – jų nematerialus turtas, sukurtas prieš kelis dešimtmečius, turintis vertę ir iki šiol niekam nekliuvęs, kad „Sviestas sviestuotas“ – ne apie sviestą ir ne apie produktą, o „Kosminiai žirneliai“ – ne iš kosmoso.
Tačiau apsiginti sunku: griežti įspėjimai, konstruktyvaus požiūrio stoka ir skiriamos baudos demonstruoja, kad į verslą mūsų šalyje reguliuotojai iki šiol dažnai žiūri ne kaip į vertės kūrėją, o kaip į potencialų pažeidėją, keliantį grėsmes visuomenei, kurių ji pati net nesupranta.
Apie tai, kad verslą reguliuojančios institucijos linkusios „pamiršti“ Viešojo administravimo įstatyme nurodytus principus, iliustruoja ne tik minėti veiksmai, bet ir jų viešai skelbiama ar neskelbiama informacija. Atidžiai naršydami įmonių interneto svetaines, į savo atstovaujamų įstaigų tinklalapius kontrolieriai, panašu, neužklysta.
Štai, NTAKD savo interneto svetainėje neskelbia įstaigos metinių veiklos ataskaitų ar bent jau veiklos apžvalgos, nors, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatyme apibrėžtu skaidrumo principu, valdiškai įstaigai derėtų visuomenę supažindinti su nuveiktais darbais. Keistai atrodo ir įstaigos nurodymas ūkio subjektams skirtoje svetainės dalyje sumokėtos baudos kvito kopiją atsiųsti faksu arba paštu. Ar tai protingas reikalavimas rinkoje sparčiai diegiant skaitmenizavimo instrumentus? Ar jis nedidina reguliavimo naštos, versdamas įmonės darbuotojus vykti į paštą arba ieškoti fakso?
Laikas verslui – brangus. Prie aplinkos neprisitaikiusios įmonės neišgyvens. Jos turi nuolat sekti ir prognozuoti įvykius rinkoje, investuoti į darbuotojų kompetencijas, kurti, konkuruoti, užsitarnauti klientų ištikimybę ir vėl kurti.
Verslą kontroliuojančioms institucijoms išlikimo klausimas nėra aktualus – jos išlaikomos iš įmonių sumokėtų mokesčių. Tačiau prižiūrėtojams nesilaikant viešojo administravimo principų, įmonės priverstos gaišti savo brangų laiką teismuose. Tad kas laimi, kai valdžia uoliai sijoja verslą per savaip interpretuojamų įstatymų filtrą? Ar tokiu būdu ji pasiekia tikslą skatinti visuomenės pasitikėjimą, kurti palankias sąlygas verslui ir naujas darbo vietas?
Deja, šiandien verslo kontrolierių logotipuose vis dar matome drakonus, o ne angelus sargus.
