ES plastiko mokestis Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, nėra iškart perkeliamas gamintojams ar importuotojams, todėl bent kol kas neturi tiesioginės įtakos ir galutinei gaminio bei vartotojo sumokamai kainai už gaminį plastiko pakuotėje. Tačiau ilgainiui valstybės sieks sumažinti į ES biudžetą pervedamas plastiko mokesčio sumas ir tai lems, kad artimiausiais metais vis daugiau žmonių naudojamų plastiko gaminių ir pakuotės bus pagaminta iš perdirbto plastiko, o neperdirbamo plastiko gaminiai ir pakuotė turės brangti arba jų visai nebelikti lentynose.

Pirmiausiai šis plastiko mokestis yra priemonė apskaičiuoti, kokią sumą valstybė narė turi pervesti į ES biudžetą. Nacionalinis įnašas apskaičiuojamas neperdirbto plastiko pakuočių atliekų svorį dauginant iš vienodo visoms šalims 0,8 euro už kilogramą tarifo. Buvo susitarta, kad ES valstybės, kurių bendrasis nacionalinis produktas vienam gyventojui nesiekia ES vidurkio, gali susimažinti įnašą taikydamos korekcinę priemonę pavyzdžiui, Lietuvos įnašas bus sumažintas 9 mln. eurų. Kokiomis lėšomis kiekviena ES šalis finansuos šį įnašą, yra pačios šalies reikalas – galima labiau apmokestinti teršėjus ir taip surinkti daugiau pajamų į biudžetą, tačiau nedraudžiama ir neskubėti bei tiesiog finansuoti padidėjusias išlaidas bendromis biudžeto pajamomis.

Viešai informacijos, kiek Lietuva turės pervesti plastiko mokesčio į ES biudžetą, nėra. Visgi skaičiuojant, kad Lietuvoje 2019 metais buvo neperdirbta 21 tūkst. tonų plastiko pakuotės ir įvertinus 9 mln. eurų korekcinę priemonę, mūsų šalies indėlis į ES biudžetą dėl plastiko mokesčio turėtų siekti apie 10 mln. eurų. Pagal oficialią statistiką, kuri naudojama apskaičiuojant įnašo dydį, Lietuva yra pirmaujanti valstybė ES pagal perdirbamo plastiko kiekį – 2018 metais ES vidutiniškai buvo perdirbta 41,5 proc. plastiko, kai Lietuvoje – beveik 70 procentų. Dėl to Lietuvos plastiko mokestis į ES biudžetą turėtų būti vienas mažiausių ES.

Tačiau ir Lietuvoje, ir visoje ES kyla klausimų, kaip Lietuva gali perdirbti tiek daug plastiko ir visa galva lenkti net Šiaurės šalis. Anksčiau į šiuos skaičius kitos šalys žiūrėdavo atsainiai, kaltę suversdamos metodologiniams niuansams, bet dabar, kai pagal šiuo duomenis apskaičiuojamas plastiko mokestis, Lietuvai teks paruošti konkrečius atsakymus, ar tikrai deklaruojami perdirbamo plastiko skaičiai atitinka realybę. Ir čia išsisukti su atsakymu, kaip mūsų šalyje gerai veikia vienkartinių gėrimų pakuočių užstato sistema, neišeis, nes PET buteliai, tinkami pagal užstato sistemą, sudaro tik 15 proc. visų plastiko pakuotės atliekų. Be to, nuo 2023 metų ES bus daug aiškesnė ir vienodesnė plastiko skaičiavimo metodika, kuri gali pakeisti Lietuvos plastiko perdirbimo rodiklius.

Reikėtų priminti, kad Lietuvoje yra įvestas aplinkos taršos mokestis, kurį moka gamintojai ir importuotojai ir kuris priklauso nuo rinkai pateikiamos pakuotės. Pernai mokesčio už aplinkos teršimą ar pakuotės atliekomis surinkta kiek daugiau negu 9 mln. eurų. Šiais metais padidėjo pakuotės tarifai, todėl mokesčio bus surinkta daugiau. Visai logiškas praėjusiais metais Lietuvoje priimtas sprendimas nuo 2022 metų Lietuvoje diferencijuoti apmokestinamos pakuotės tarifus. Pavyzdžiui, už perdirbamą vienkartinę plastiko pakuotę teks sumokėti 618 eurų už toną, kai už neperdirbamą vienkartinę pakuotę – 875 eurus.

Toks diferencijavimas verčia gamintojus labiau apgalvoti, kokią pakuotę naudoti, o importuotojus labiau apsvarstyti, ar tikrai vartotojai norės susimokėti daugiau už perkamą gaminį, įpakuotą į neperdirbamo plastiko pakuotę. Kuo mažiau paklius į rinką neperdirbamo plastiko pakuotės, tuo bus geresni ir Lietuvos plastiko perdirbimo rodikliai bei mažiau reikės mokėti į ES biudžetą. Tačiau akivaizdu, kad Lietuva bent kol kas plastiko mokesčio įmokas į ES biudžetą mokės iš visų mokesčių mokėtojų pinigų, nesvarbu, ar jie naudojasi, ar ne neperdirbamo plastiko gaminiais.

Nėra vienos priemonės, padedančios iškart pereiti prie didesnio plastiko perdirbimo ir atitinkamai žiedinės ekonomikos. Dėl to turime labai daug reguliacinių sprendimų, kuriuos taikant bus ribojamas tam tikrų gaminių pateikimas į rinką (nuo tokių smulkių dalykų kaip ausų krapštukai, balionų lazdelės ar vienkartiniai įrankiai iki ambicingų tikslų, kokia viso plastiko pakuotės dalis turi būti pagaminta iš perdirbto plastiko). Dėl to neišvengiamai auga ir mokesčiai už tą pakuotę, kurios nesugebame perdirbti. Dėl to turime daugiau investuoti pradedant investicijomis į plastiko žaliavos surinkimą ir baigiant jo apdorojimu bei perdirbimu. Perdirbto plastiko paklausa sparčiai auga, todėl nemažai problemų iškyla pasiūlos pusėje jai nespėjant patenkinti visos paklausos. Dabar pasaulyje aukštai pakilusi žaliojo kurso banga yra ideali ne tik siekiant pritraukti investicijų į tokios infrastruktūros gerinimą, bet ir norint finansuoti naujas technologijas, padedančias dar geriau perdirbti plastiko gaminius.