Pradėti galima nuo to, kad skaitant naujos sistemos reikalavimus, praktiškai visur figūruoja punktai, leidžiantys dinamiškai koreguoti beveik visą įmanomą informaciją, įskaitant ir formas. Nenustebčiau, kad kai kur ir atskiras formų kūrimo sistemas tam tikslui kuria.

Visa tai apkrauna sistemą nereikalingomis ir tikriausiai niekada nenaudojamomis funkcijomis bei stipriai pakelia kainą. Įdomu, kodėl taip daroma? Tikriausiai ne iš gero gyvenimo – visi žino nerašytą taisyklę, kad sukūrus sistemą lėšos jai palaikyti nebus skiriamos. Tad jei kils problemų, jos nebus išspręstos ilgą laiką. Todėl, bandant numatyti galimybę pokyčius atlikti patiems, ir kuriamos sudėtingos sistemos.

Taigi, valstybės taupymas neinvestuojant į palaikymą, galiausiai atsisuka prieš ją pačią. Valstybė stipriai permoka už nereikalingomis funkcijomis apkrautą produktą.

Kitas aspektas: beveik visuose reikalavimuose nurodomos mokamos programinės įrangos su licencijomis. Atviras kodas praktiškai niekur nefigūruoja, nors kai kuriais atvejais toks kriterijus galėtų sutaupyti iki trečdalio projekto kainos – šimtus tūkstančių eurų. Beje, licencijas, kurias galima naudoti bendrai, kiekviena institucija perka atskirai, tad išleidžiamos sumos vėl dauginasi kartais.

Kodėl taip vyksta? Visų pirma, retai kam nors tai iš viso rūpi – paprasčiausiai specialistai naudojasi senesnių sistemų kūrimo dokumentų pavyzdžiais juos tiesiog nukopijuodami. Visų antra, tokiu atveju tu gali tiksliau numatyti, kokį rezultatą gausi. Nes palikus vietos nemokamai programinei įrangai, o konkurso kriterijui esant tik mažiausiai kainai, dalyvautum akloje loterijoje: gali įsigyti ir gerą sprendimą, ir tragiškai prastą. Tuomet nieko pakeisti jau negalėsi.

Kodėl nerengiami konkursai vadovaujantis ekonominio naudingumo kriterijumi? Atsakymas paprastas – labai dažnai nėra kompetencijų, kaip tai padaryti. Nes tokiu atveju konkurso skelbimą jau reikėtų truputį keisti, o pokyčių niekas nemėgsta. Negana to, dar teks vertinti įmones bei jų siūlomų sprendimų kokybę. Ir dažnai tiesiog nėra kam tuo užsiimti, nes valstybiniame sektoriuje IT ūkis decentralizuotas – kiekviena įstaiga turi savo nedidelį skyrių, kuris dažniausiai užsiima kompiuterių priežiūra. Gauti pagalbą iš šalies praktiškai neįmanoma. Todėl daugelis viešųjų pirkimų tokie brangūs, nors įdėjus truputį pastangų į pirkimo procesą, kaina galėtų kristi labai stipriai.

O dabar atkreipkime dėmesį į vieną esminių aplinkybių. Dažniausiai kuriamos IT sistemos liečia ne tik atitinkamą įstaigą, tačiau ir dar kelias kitas. Tas, kurių procesai vienaip ar kitaip turėtų integruotis į naujai kuriamą sistemą. Tačiau, kaip dažnai nutinka, užsakančioji įstaiga susikoncentruoja tik į savo problemos sprendimą. Kiti dalyviai jei ir įtraukiami, tai tik tada, kai jau sunkiai gali ką nors pakeisti. Tad dažnai numoja ranka ir iš viso nebesikiša.

Todėl ir nuolat pasitaiko, kad už sistemą sumokėję milijoną, išsprendžiame tik dalį problemos, nors procesas, kurį bandoma skaitmenizuoti, susideda iš daugybės etapų. Galiausiai vartotojas gauna tik mažą dalį naudos, nors investavus truputį daugiau ir sutvarkius dar kelias vietas, sistemos kokybė galėjo būti visai kita.

Kita įdomi aplinkybė - ar žinote, kad valstybiniame sektoriuje dirba itin daug IT projektų vadovų? Nežinojote? Deja, bet dauguma jų irgi nieko nežino apie šias savo pareigas.

Įsivaizduokit situaciją – dirbate kurios nors įstaigos kažkuriame skyriuje, esate geras specialistas, puikiai gaudotės savo srityje. Tada sukuriama nauja sistema, už kurią tave paskiria kaip atsakingą ir dar užkrauna papildomų atsakomybių. Tokių, kurios realiai yra projektų vadovo kompetencija - naujo funkcionalumo derinimas su visomis suinteresuotomis pusėmis, perkėlimas to į reikalavimus, bendravimas su rangovu ir galų gale rezultato priėmimas. Ir čia niekas tavęs neklausė: nori tu to ar ne, moki tai ar ne – yra įsakymas ir taškas.

Į kompetencijų kėlimą investuojama menkai, tad kaip seksis su tuo tvarkytis, priklauso jau tik nuo konkretaus žmogaus ir situacijos. Kitaip sakant – valstybė žaidžia ruletę. O šiame žaidime klientas laimi retai. Todėl ir gaudavome tokias sistemas kokias turime.

Konkrečiai Aplinkos ministerijoje minėtas problemas dabar sprendžiame iš esmės.

Supaprastiname specifikacijas, atsisakydami visų sąlygų, kurios be tikslo kelia kainą.

Ten, kur įmanoma, siūlome naudoti atviro kodo programinę įrangą, o sutaupytas lėšas geriau skirsime sistemai palaikyti.

Į sistemų kūrimą stengiamės įtraukti ne tik susijusių institucijų asmenis, tačiau ir nesusijusius žmones iš kitų įstaigų, turinčius didelę IT patirtį.

Į konkursus kviečiame visas įmones ir jų metu nagrinėsime, kokios kokybės sprendimus jos gali pasiūlyti.

Tikiu, kad visų mūsų tikslas tas pats – švari ir skaidri mūsų šalis. Taip pat tikiu, kad šie Aplinkos ministerijoje vykstantys pokyčiai ne tik stipriai prisidės prie šio tikslo, bet ir prie proveržio valstybiniame IT ūkyje.