Čia turime grįžti į vasarą ir prisiminti teisinius argumentus, kodėl dabartinis teisinis reguliavimas ekstremalios padėties atveju neleidžia Vyriausybei ar jos paskirtam operacijų vadovui priimti tokius universalius veiklą apribojančius sprendimus.

Europos Sąjungos narėse jau yra teismo sprendimų, kuriais konstatuota, kad valdžios institucijų veiksmais taikant karantino ribojimus buvo viršyti įgaliojimai. Vieną tokį sprendimą balandį priėmė Prahos teismas Čekijoje – jis atšaukė žmonių judėjimo ribojimus, prekybos ir paslaugų teikimo ribojimus. Teismas argumentavo, kad nustatyti ribojimai nebuvo patvirtinti ministrų kabineto, o tik sveikatos apsaugos ministro.

Lietuvoje draudimai ir ribojimai įvesti remiantis Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės bei Civilinės saugos įstatymais. Jau sprendimų priėmimo metu buvo aišku, kad šie Vyriausybės sprendimai neteisėti, kol nepakeisti baziniai ekstremalios situacijos valdymą reguliuojantys teisės aktai.

Šiomis dienomis I instancijos administracinio teismo priimtas sprendimas tik patvirtina šios problemos esmę. Teismas atmetė odontologijos ir grožio paslaugų įmonės prašymą ir nesikreipė į Konstitucinį teismą dėl kelių įstatymų normų (jos susijusios su Vyriausybės teise nustatyti radikalius ribojimus arba ne) atitikties Konstitucijai. Vietoj to teismas tik pacitavo įstatymų nuostatas ir be jokių teisinių argumentų konstatavo, kad šios įstatymų normos atitinka Konstituciją.

Tokiu būdu teismas laimėjo Vyriausybei laiko, tačiau tik dar akivaizdžiau pablogino situaciją, nes neišspręstas konstitucinis kazusas tampa dviašmeniu teisiniu durklu, kuris bet kurios būsimos bylos atveju gali atsisukti prieš Vyriausybę.

Į ką teismas nesugebėjo atsakyti ir kokios aplinkybės taps būsimų verslo ieškinių prieš Vyriausybę ašimi?

Pirma, odontologų skundą nagrinėjęs teismas nesugebėjo argumentuoti, ar ir kiek Vyriausybės nustatyti ribojimai buvo adekvatūs, t.y. ar jie buvo proporcingi skirtingų verslų rizikai, ar atitinkamos verslų veiklos iš viso kėlė kokią nors esminę grėsmę. Kitaip tariant, teismas nepateikė argumentų, kodėl lauke veikiantys slidinėjimo centrai negalėjo teikti paslaugų visą sausio mėnesį.

Antra, Vyriausybės sprendimai nepagrįstai apribojo konkurenciją ir nustatyti skirtingo lygio ribojimai verslams, kurie vykdė identišką veiklą, tačiau skyrėsi formaliais kriterijais. Pavyzdžiui, geriausios to pavyzdys – prekyba ne pirmosios būtinybės prekėmis didžiuosiuose prekybos centruose. Todėl ribojimai, kai buvo draudžiama prekyba drabužiais vienose parduotuvėse, o tuo pat metu tokiais pat drabužiais ir tokiose pačiose sąlygose leista prekiauti prekybos centras, yra tiesioginis ir akivaizdus lygiateisiškumo pažeidimas.

Trečia, tai objektyviai patikrinama aplinkybė, jog Vyriausybė elgėsi neprotingai ir visiškai nematavo ir neanalizavo taikytų ribojimų efektyvumo. Nebuvo nė vieno atvejo, kada viena ar kita priemonė būtų pripažinta neefektyvia ir panaikinta (arba atvirkščiai, papildomai nustatyta) diskriminuojamam smulkiam ir vidutiniam verslui. Todėl net jeigu ribojimų priemonės, įvestos nuo lapkričio 7 dienos, ir būtų pripažintos tinkamomis, tai visiškai nereiškia, jog jų galiojimas galėjo būti pratęsiamas vėlesniuose etapuose, kai buvo akivaizdu, jog jų pratęsimas yra neefektyvus ir netikslingas.

Ketvirta, Vyriausybės sprendimas apriboti judėjimą savivaldybių teritorijomis buvo nei pagrįstas, nei teisėtas. Kitaip tariant, Vyriausybė nepagrindė tokio geografinio ribojimo būtinybės, nes padėties skirtingose savivaldybėse buvo ir yra visiškai skirtinga. Pavyzdžiu galėtų būti net ir judėjimo tarp ES valstybių analogija, kai iš saugesnės valstybės judėjimas į didesnio pavojaus erdvę yra iš esmės nevaržomas.

Penkta, toliau tęsiasi nežinia dėl nemokių įmonių vadovų atsakomybės. Jeigu pirmojo karantino metu tai buvo išspręsta įvedant atitinkamos pareigos administracijų vadovams moratoriumą, tai jau šiandien daugelis direktorių privalėtų inicijuoti procesus dėl įmonių nemokumo.

Ir tai tik kelios aplinkybės, kurios aiškėja tiek iš pirmojo teismo sprendimo, tiek iš pačios Vyriausybės vadovų ir jos ekspertų pasisakymų. Juk Vyriausybės pripažinimas, kad vienos ar kitos informacijos nėra, kad priemonės X efektyvumas nėra išmatuotas, reiškia, kad Vyriausybė neatlieka savo funkcijų, o kartu – kad ji neturi pakankamos informacijos sprendimams priimti. O neturėdama informacijos griežtam ribojimui pagrįsti ji neturi jokio teisinio pagrindo tokią priemonę panaudoti.

Žinoma, visada bus ekspertų, kurie remsis bendro pobūdžio gąsdinimais „pagalvokite, kaip gali būti blogai, jeigu visi veiks“ ir visus nesutinkančius vadins „bukais“ savanaudžiais. Tačiau tokios valstybės kaip Švedija, Norvegija, Šveicarija ar net Estija yra gyvas pavyzdys, jog nebūtina stabdyti visų (!) verslų, galima ieškoti kompromisinių sprendimų, o valstybės turi siekti viruso plitimą užkardyti ir kitais būdais.

Žinoma, visus šiuo argumentus, sekdami „pirmojo teismo“ argumentų pavyzdžiu, ir kiti Lietuvos teismai gali kartoti ir kartoti. Tačiau išnaudojus gynybos galimybes Lietuvoje ginčai persikels į Europos Sąjungos lygį. O ten, kaip jau minėtoje Čekijoje ar šiuo metu panašius sprendimus priiminėjančioje Lenkijoje, teismai leidžia sau elgtis ne tik, kaip „politiškai“ patogiau Vyriausybei.