Kol kas visa tai, kas vyksta Lietuvoje, galime vadinti tiesiog laukiniu kapitalizmu, kuris per didžiuosius speigus smarkiai išpurtys ir kiekvieno iš mūsų kišenę.
Prieš 10-15 metų Europos Sąjungai dosniai dalijant paramą energetiniams projektams, šalies biokuro jėgainių montuotojai skubėjo ja pasinaudoti, tuo pačiu deklaruodami savo ketinimus mažinti socialinę atskirtį, įsteigti šimtus gerai apmokamų darbo vietų Pabradėje, Eišiškėse ar Skaudvilėje.
Be kita ko, žadėta, kad katiluose deginsime ne iš rinktinių rąstų išobliuotą skiedrą, o įvairias miško atliekas, t.y. viršūnes, gaubtines ar smalingas kelmų dalis. Pinigų dalintojai iš Nacionalinės mokėjimų bei kitų agentūrų šiuos pažadus išgirdo, atseikėjo milijonus tada dar litų. Tačiau horizonte pasirodžius baltarusių tiekėjams, įsigalėjo chaosas.
Pažadai ir įsipareigojimai remti vietines biokuro įmones ir deginti kelmus bei viršūnes buvo bematant pamiršti, o į katilines plūstelėjo dempinginis baltarusiškas biokuras. Jį pradėjo importuoti dantistai, automobilių dalių pardavėjai ar net taksi įmonės.
Per 3-4 metus baltarusiško biokuro cunamis paguldė ant menčių į viršų bandžiusias stiebtis vietines lietuviškas įmones, kurios buvo patikėjusios gražiu rytojumi, paėmusios keletą milijonų kreditų ir įsigijusios nemažai brangios technikos.
Ir tai dar nebūtų baisiausia. Baltarusiški biokuro tiekėjai palaipsniui tiesiog išlepino Lietuvos šilumos įmonių vadovus ir kūrikus. Be abejo, katilus kūrenti sausu, greitai degančiu, mažiau pelenų išskiriančiu biokuru žymiai patogiau, nei pirkti sumaltą iš lietuviškų šakų, viršūnių ar gaubtinių.
Kaip ir galima buvo tikėtis, rinka į tokias tendencijas sureagavo. Praėjusią savaitę viešai paskelbta, kad žaliava iš Baltarusijos brangs, nes turima užsakymų iš skiedros kepti plokštes pusmečiui į priekį. Išlepę katilų valdytojai jau griebėsi už galvų – baltarusiška skiedra per brangi, o lietuviška „nepritaikyta“ mūsų nusistovėjusiam labai patogiam darbui.
Klausimas retorinis – kodėl katilų šeimininkai baltarusiškos puotos metu nežvelgė į ateitį ir nebandė pritaikyti katilų skiedrai iš lietuviškų gaubtinių ar kūrenti statybinę medieną?
Toje pačioje Skandinavijoje net privaloma tvarka į katilus įmaišoma 7 proc. proc. šiukšlių ar miško kirtimo atliekų. Europa tokiu būdu stengiasi „užžiedinti ekonomiką“, o mes miško atliekas pūdome, statybinę medieną vežame perdirbimui į sąvartynus.
Viso šio baltarusiško protarpinio badavimo reziumė – nesiblaškykime, turėkime savo strategiją, pigi prekė ilgainiui atsirūgsta. Apie tai ne kartą patarinėjo ir švedai, kurie vadovaujasi 20-30 metų į priekį sudarytais susitarimais privalomai savo rinkoje pirkti ir vietinės gamybos kirtimo atliekas nepriklausomai nuo to, kokio pigumo biokuro į jų rinką norėtų mestelti vokiečiai, lenkai ar latviai.
