Vieni medikai dirba pirmoje kovos su koronavirusu fronto linijoje, kiti turi užtikrinti ne mažiau svarbų kitomis ligomis sergančių asmenų gydymą ir teikti kitas sveikatos priežiūros paslaugas. Taip pat medicinos sistemoje svarbūs veiklą palaikantys darbuotojai – administracijos, techniniai darbuotojai, informacinių sistemų palaikymo ir apsaugos specialistai. Įstaigų vadovai turi užtikrinti darbuotojų motyvaciją sąžiningai ir kokybiškai atlikti savo darbą iš gaunamų lėšų. Tik ar tai įmanoma padaryti dabartinėmis sąlygomis?
Skirtingos sveikatos priežiūros įstaigų pavaldumo formos
Lietuvoje sveikatos priežiūros įstaigos skirstomos į viešąjį sektorių ir į privačias įmones. Privačiame sektoriuje ir viešojo sektoriaus viešosiose įstaigose atlyginimai yra sutartiniai, kurie nustatomi pagal vidinę tvarką, atsižvelgiant į nacionalinės sveikatos sistemos šakos kolektyvinės sutarties rodiklius.
Biudžetinėse įstaigose situacija kitokia, nes atlyginimas nustatomas bazinį dydį padauginus iš koeficiento, nurodyto XIII-198 įstatymo 3 priede, kur maksimalus koeficientas yra 11,6, todėl maksimalus pareiginės algos pastoviosios dalies dydis gali siekti tik 2053,20 eurus. Tokiu atveju tam, kad būtų pasiektas norimas 3250 eurų lygis, reikia pridėti maksimalią priemoką, kuri yra 30% (615,96 eurų) ir dar skirti kintamąją dalį – 28% arba 574,90 eurus. Tačiau toks koeficientas ir tokia kintamoji dalis yra reti atvejai.
Skirtingi pajamų šaltiniai
Sveikatos priežiūros įstaigoms dalį uždirbtų pajamų apmoka Privalomasis sveikatos draudimo fondas (PSDF), likusią dalį apmoka pacientai. Taip pat galima gauti pajamų iš susijusių veiklų. Biudžetinės įstaigos veiklai palaikyti gauna finansavimą iš biudžeto, kiti subjektai turi užsidirbti patys. Pagal nustatytą tvarką Seimas patvirtina PSDF biudžetą, teritorinė ligonių kasa (TLK) paskirsto PSDF biudžetą ir suderina sutartis su gydymo įstaigomis. Gydymo įstaigos priima sprendimą dėl išlaidų paskirstymo ir nustato, kiek gali skirti lėšų gydytojų darbo užmokesčiui ir kiek – kitoms išlaidoms.
Nuo 2021 metų atnaujintas Sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. V-1011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigoms iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto skiriamų metinių lėšų specializuotų ambulatorinių, priėmimo-skubiosios pagalbos, dienos stacionaro, dienos chirurgijos, papildomai apmokamų, žmogaus genetikos, stebėjimo ir stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidoms kompensuoti planavimas“, kuris užtikrins, kad TLK pagal vienodus principus planuos ir skirstys PSDF lėšas. Kadangi įstaigų poreikiai ne tik darbo apmokėjimui, bet ir kitiems tikslams yra ženkliai didesni nei galima gauti iš PSDF, o užsiimti įvairia komercine veikla negalima, tenka didinti paslaugų įkainius.
Skirtingos atlyginimų sistemos
Atlyginimų nustatymo sistema jau seniai susiformavo ir atlyginimų suvienodinimas reikštų, kad vieniems darbuotojams atlyginimą tektų sumažinti, ko neleidžia daryti norminiai aktai, o kitiems darbuotojams – padidinti, tačiau tam trūksta lėšų. Darbo kodeksas numato, kad jeigu vienai grupei darbuotojų atlyginimas didinamas, tai ir kitiems darbuotojams darbdavys turi didinti atlyginimus. Todėl didinant atlyginimus medikams, reikėtų neužmiršti ir administracijos darbuotojų, informacinių sistemų palaikymo ir apsaugos specialistų, techninių pagalbininkų.
Dažnai kalbama apie įstaigų konsolidavimą ir funkcijų optimizavimą. Tokiu būdu galima atsisakyti veiklą palaikančių darbuotojų ir taip atlaisvinti lėšas medikų atlyginimams. Tačiau tai galima daryti tik išmokėjus atleidžiamiems darbuotojams išeitines išmokas ir kompensacijas už nepanaudotas atostogas. O tokioms išlaidoms lėšų nenumatyta arba nepakanka.
Sveikatos apsaugos ministerija tiesiogiai padidinti medikams atlyginimų negali, bet gali padidinti sveikatos palaikymo paslaugų įkainius, paviešinti ir palyginti nustatytus atlyginimus skirtingose įstaigose bei atlyginimų dalį bendrose išlaidose, įvertinti įstaigų veiklos kokybę.
Atsakingi įstaigų vadovai
Kiekvienoje konkrečioje įstaigoje gautų ir uždirbtų lėšų panaudojimą nustato įstaigos vadovas, siekdamas užtikrinti įstaigos veiklos vykdymą ir darbuotojų apmokėjimą. Medikų atlyginimai konkrečioje įstaigoje, priklauso tik nuo gydymo įstaigų vadovų ir jų atsakingumo bei noro finansiškai labiau motyvuoti darbuotojus. Tačiau skirtingų įstaigų teikiamų paslaugų struktūra ir apimtys yra skirtingos, darbuotojai turi skirtingus apkrovimus. Konkretaus darbuotojo darbo sudėtingumas nustatomas individualiai. Todėl priversti įstaigų vadovus mokėti vienodus atlyginimus vien pagal pareigybės pavadinimą arba užimamo etato dalį būtų nelogiška.
Įvertinus pakeitimus, kurie atėjo kartu su 2021 metais, įstaigų vadovai turėtų pakeisti darbo apmokėjimo tvarkas, kurios svarbu neužmiršti suderinti su profsąjungomis ir su darbo tarybomis.
Atlyginimų apmokestinimas
Medikų darbo užmokestis susideda iš pastoviosios ir kintamosios dalies ir papildomo darbo užmokesčio. Kolektyvinė sutartis nurodo kriterijus atlyginimo nustatymui ir bendrą siektiną rezultatą bei įpareigoja įstaigos vadovą sudaryti vidinę darbo apmokėjimo tvarką. Nėra konkretaus atlyginimo konkrečiai pareigybei ir baigtinio pareigybės atliekamų funkcijų sąrašo. Dėl to nėra atlyginimų suvienodinimo prielaidų.
Didinant medikams atlyginimus, iš jų atimama teisė pasinaudoti neapmokestinamuoju pajamų dydžiu (NPD). NPD taikomas ne tik darbo užmokesčiui, bet ir kitoms apmokestinamosioms pajamoms iš darbdavio lėšų, pavyzdžiui pajamoms natūra. Pasikeitus NPD formulei, darbuotojas, kurio apmokestinamos pajamos pasiekia 2864,22 eurus, apmokestinamas nuo pirmo euro.
Būtina peržiūrėti vidines darbo tvarkas
Karantinas paskatino daug darbuotojų pereiti prie kitokios darbo organizavimo tvarkos. Ne išimtis ir medikai. Dabar vis daugiau sveikatos priežiūros paslaugų teikiama nuotoliniu būdu arba lankant pacientus namuose. Tai patogu ir darbuotojui, ir pacientui, tačiau įstaigų vadovai turi užtikrinti, kad darbuotojas neviršytų maksimalios darbo laiko normos per dieną, savaitę, apskaitinį laikotarpį.
Kiti svarbūs punktai
Visų pirma, negalima didinti atlyginimų medikams kitų asmenų sąskaitą, mažinant vartotojų perkamąją galią. Taip pat medikams turėtų būti nustatoma lanksti darbo apmokėjimo sistema, o ne siektinas lygis. Sistema turėtų būti tinkama įvairiems subjektams ir įvairiems darbuotojams.
Turėtų būti įvesta vieninga darbo laiko kontrolė, kad sumažintų galimybę gauti du atlyginimus už tą patį darbo laiką. Galiausiai, optimizuojant sveikatos priežiūros sistemą, turi būti iš karto kuriamos darbo vietos atleistiems darbuotojams. Tokiu būdu atsirastų galimybė darbuotojus perkelti į kitą darbą ir sutaupyti lėšas išeitinėms išmokoms.
