Ne taip gerai kelti triukšmą tada, kai individo teisės ir laisvės pradeda kirstis su visuomenės teisėmis. Pavyzdžiui, su visuomenės teise neužsikrėsti virusu nuo laisvai besijaučiančių ir teisių nenešioti kaukių ar smagiai pasilinksminti bare reikalaujančių individų.

Vartotojai nepriskirtini mažumos ar išskirtinėms visuomenės grupėms. Priešingai – vartotojai sudaro absoliučią visuomenės daugumą, juk prekes ir paslaugas perkame ir vartojame visi. Vartojimas – esminis ekonomikos variklis. Vartotojai turi savo teises ir teisėtus interesus ir nuo to, kaip šie interesai yra apsaugoti ir nepažeisti, priklauso vartotojų pasitenkinimas ir lūkesčiai. Tai yra svarbiausias gerovės valstybės komponentas.

Energijos pirkimo-pardavimo sutartyse – virš pusšimčio nesąžiningų sąlygų

Ištyrėme energijos pirkimo-pardavimo sutartis su buitiniais vartotojais, kurias taiko šilumos, karšto vandens, elektros, geriamojo vandens tiekėjai. Rezultatai nuliūdino.

Šiuo metu nemažam skaičiui vartotojų, suvartojančių virš 5 MWh/metus elektros, aktualus elektros tiekėjo pasirinkimas. Privalote pasirinkti iš keleto savo paslaugas ir elektrą siūlančių tiekėjų. Kiek teko girdėti, populiariausio tiekėjo laurai atitenka UAB „Ignitis“.

„Igničio“ siūloma buitiniam elektros energijos vartotojui sutartis išdėstyta 5 lapuose dviem kolonėlėmis smulkių raidžių. Joje šeši su puse tūkstančio žodžių, virš šimto punktų, pusantro šimto nuostatų, kurias vartotojas prieš pasirašydamas sutartį privalėtų jei ne išstudijuoti, tai bent jau suprasti, kas parašyta. Tačiau bendrovė siūlo galimybę sutartį pasirašyti telefonu. Telefoninio pokalbio metu klientas informuojamas apie esmines sutarties sąlygas – taip paaiškinta sutartyje.

Tokia procedūra turi du nesąžiningų sutarčių sąlygų požymius: „vartotojas įpareigojamas vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo“ ir „verslininkui suteikiama išimtinė teisė aiškinti sutartį“ (Civilinio Kodekso 6.2284 str.).

Vartotojai už suvartotą energiją ar geriamąjį vandenį atsiskaito pagal tiekėjui priklausančio ir jo aptarnaujamo skaitiklio rodmenis. Gali pasitaikyti, kad skaitiklis užsiteršė, išsiderino ar sugedo ir rodė neteisingai. Tai paaiškėja skaitiklio patikros metu.

Visose sutartyse nustatoma vartotojo teisė bet kuriuo metu inicijuoti skaitiklio patikrą. Jei patikros metu skaitiklis pasirodė tvarkingas, t.y., išmatuota paklaida neviršijo leistinos, tada patikros išlaidas privalo apmokėti vartotojas. Tačiau nieko nesakoma, kaip vartotojui kompensuoti jo patirtą žalą tuo atveju, jei skaitiklis buvo netvarkingas ir rodė didesnį suvartojimą negu tikrasis suvartojimas virš leidžiamos paklaidos.

Iš principo, tai leidžia nesąžiningam tiekėjui netgi sąmoningai pastatyti didesnį suvartojimą rodantį skaitiklį, rizikuojant vien tik patikros išlaidomis. Nors toks tiekėjo elgesys mažai tikėtinas, tačiau visko gali pasitaikyti. Atsakomybė už tiekėjo netvarkingus skaitiklius ir klaidingos apskaitos pasekmes privalo atitekti skaitiklio savininkui – tiekėjui. Ir visi skaitiklių patikros protokolai privalėtų būti publikuojami tiekėjo svetainėje.

AB „Vilniaus šilumos tinklai“ taikomose šilumos pirkimo-pardavimo sutartyse daugiabučių namų gyventojai ras neišsprendžiamą rebusą – kam priklauso namo šilumos punktas? Butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, bendrovei ar dar kam nors? Nuosavybės faktas reikšmingai daro įtaką gyventojų išlaidoms šilumos punkto priežiūrai ir remontui, karšto vandens tiekimui, šilumos kainai ir kt. Sutartyje šiuo klausimu pateikta schema su daugeliu nuosavybės ir eksploatacijos variantų ir visas aiškinimas baigiamas paprastai – „skiriamoji riba nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes“.

Pabandžius su bendrove pasiaiškinti pagal „faktines aplinkybes“ ir paprašius nurodyti bent vieną daugiabutį namą, kurio šilumos punktas priklauso bendrovei, atsakymo gauti nepavyko. Po eilės atsisakymų pateikti tokią elementarią informaciją teko kreiptis į teismą, kuris operatyviai įpareigojo bendrovę pateikti prašomą informaciją. Taip dirba viešojo administravimo subjektas ir viešų paslaugų teikėjas – AB „Vilniaus šilumos tinklai“ – su vartotojų organizacijomis. Kiek kalbėta ir prikalbėta apie viešumą, skaidrumą, pagarbą eiliniams vartotojams, bet kur šie dalykai gyvenime? Rūpintis mažumų teisėmis reikia, tačiau ar nepamiršta eilinių žmonių teisė į pagarbų, civilizuotą ir teisingą elgesį su jais?

Panašu, kad pamiršta. Minėtu teismo sprendimu, nors ir patenkinusiu pagrindinį prašymą, atsisakyta kompensuoti Federacijos patirtas teismo išlaidas, įskaitant ir jos sumokėtą žyminį mokestį. Motyvas? Teismui medžiagą rengė darbuotojai, kurie nėra nei advokatai, nei advokatų padėjėjai. Pagal tokią logiką namo vertė priklauso nuo to, ar jį pastatė baltieji, ar juodaodžiai statybininkai. Žmogaus teisių gynėjai, ar tai nepanašu į diskriminaciją?

Finansinė naujovė Vilniaus savivaldybėje – 43% PVM

Apie tokį PVM tarifą turbūt negirdėjo net Finansų ministerija. Tačiau būtent toks PVM taikomas Vilniaus daugiabučių administravimo išlaidoms. Pagal Vilniaus tarybos 2006 m. patvirtintą daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką į apskaičiuotą tarifą įtraukiamas 18% PVM, o administratorių išrašomose sąskaitose gyventojams administravimo išlaidos dar kartą apmokestinamos 21% PVM. Taigi, išlaidos apmokestinamos PVM du kartus.

Jei vartotojų teisės savivaldybei išties rūpėtų, tokius neapsižiūrėjimus derėtų ištaisyti. Deja, šitokia tvarka veikia bemaž 15 metų ir dėl to niekam galva nesuskaudo, nors partinės spalvos taryboje keitėsi ne kartą. Meras R.Šimašius, pagarsėjęs gebėjimais vartyti paminklus ir įrengti laisvės pliažus pačiose netikėčiausiose vietose, pritrūko polėkio bent aptvarkyti niekieno nekontroliuojamą, stagnuojantį ir nuosavais dėsniais besivadovaujantį administratorių ūkį.

Pagal tą pačią metodiką į apskaičiuotą tarifą įtraukiamas ir 5% pelnas, nors administravimas turi būti nepelno veikla. Tas išplaukia tiek iš Civilinio Kodekso nuostatų, reguliuojančių administravimą, tiek iš pačios administravimo paskirties. Name nesusikūrus savivaldai ir neatsiradus valdytojui, vietinė valdžia skiria administratorių. Ar vietinės valdžios tikslas yra pasipelnyti iš neorganizuotų gyventojų? Ne, ji tik uždengia namo valdymo spragą iki jame susikurs savivalda. Todėl administravimą turėtų vykdyti savivaldybės padaliniai ar įmonės, nesiekiančios pelno. Administravimo išlaidos atlyginamos darbo užmokesčio forma, tačiau administratorius negali gauti naudos pelno forma.

Todėl privačios įmonės administravimui netinka. Jos gali namui teikti visas paslaugas rinkos kainomis, išskyrus namo valdymą, t.y., administravimą. Labai keista, kad per beveik 30 rinkos ekonomikos metų daugiabučiams teikiamų paslaugų rinka liko suvaržyta reguliuojamų, ribojamų tarifų, darbų įkainių ir pan. Tokioje nepasibaigusio socializmo aplinkoje visi nepatenkinti. Gyventojai nemato administratoriaus veiklos namo labui ir jo paslaugų kokybės, o administratoriai už menką uždarbį arba nieko reikšmingesnio neveikia, arba ieško prasilenkiančių su teise galimybių pasipelnyti.

Tarp tokių galimybių yra administratoriaus vykdomi pirkimai. Daugiausiai gyventojų nusiskundimų būna dėl administratoriaus brangiai nupirktų darbų ar paslaugų. Tipiški gyventojų įtarinėjimai dėl administratoriaus piktnaudžiavimų, pirkimų iš susijusių įmonių ir pan.

Pirkimus reguliuoja administravimo nuostatai ir pirkimų pavyzdinės taisyklės. Šie reguliatoriai leidžia administratoriui vykdyti pirkimus praktiškai be butų savininkų dalyvavimo. Administratorius privalo tik informuoti savininkus apie numatomus pirkimus. Kodėl į administratoriaus pirkimų taisykles neįvedamas reikalavimas, kad bent vieną rangovą turėtų pasiūlyti namo savininkai ir tik, jei jie nieko nepasiūlė per nustatytą laiką, administratorius įgytų teisę rangovų atranką daryti savo nuožiūra?

Vartotojų balso nesiklausoma

Gausūs sutarčių, teisės aktų defektai, kurių keletą pateikėme, atsiranda dėl silpnos institucijų kontrolės. Energijos pirkimo-pardavimo sutarčių projektus rengia tiekėjai. Jų teisininkai pripildo sutartis apsidraudžiančių, nekonkrečių ir interpretuojamų nuostatų. Projektus turėtų kruopščiai redaguoti Energetikos ministerija, tačiau dažniausiai ji tik užklausia kai kurias vartotojų organizacijas pastabų. Jei pastabų negauna, laikoma, kad projektas suderintas.

Vartotojų organizacijos projektų derinimą atlieka neatlygintinai ir ne visada turi laiko ir motyvacijos šiam sunkiam darbui. Būtina spręsti, kaip konsoliduoti vartotojų pusės ekspertinį pajėgumą, kad vartotojų balso svoris projektų rengime bent jau priartėtų prie tiekėjų. Ministerija galėtų susikviesti ekspertinių žinių turinčias vartotojų organizacijas bendrai diskusijai dėl konkrečių projektų.

Gal būtų tikslinga sudaryti sutartį su atranką laimėjusią stipresne vartotojų organizacija niekada nesibaigiančiai projektų analizei ir išvadoms rengti ir konsoliduotai vartotojų pozicijai formuoti. Geru sprendimu būtų to paties teisės akto dviejų projektų rengimas tiekėjų ir vartotojų jėgomis su po to sekančia konsolidacija į vieną dokumentą.

Šiandien vartotojų nuomonės klausiama vien tik fragmentiškai ir formaliai. Žmogaus teises gina daugelis institucijų ir organizacijų. Vartotojų teises – daug mažiau. Gal vartotojų teises ginti atrodo ne taip įdomu kaip žmogaus? Bet ne mažiau svarbu.

Tik ką priimta naujos Vyriausybės programa. Virš šimto puslapių tekstas panašus į aptakų gražaus kalbėjimo ir gerų norų rinkinį, papildytą labai konkrečiais siektinais rodikliais. Tie rodikliai taip pat vien geri norai, kadangi nematyti konkrečių priemonių jiems pasiekti. Nematyti pačios esmės – ką naujoji Vyriausybė darys?

Programos tekste frazė „žmogaus teisės“ paminėta 19 kartų, frazė „vartotojų teisės“ nepaminėta nei karto. Nesinorėtų manyti, kad naujoji Vyriausybė vartotojų teisėms neteikia reikšmės.