Stiprus argumentas: COVID-19
EP priimtoje rezoliucijoje, kurios pagrindinė mintis yra teisė į taisymą, išsakytas siekis, kad gamintojai būtų įpareigoti žymėti prekių ir paslaugų ilgaamžiškumą bei teikti aiškesnę informaciją apie jų naudojimo laiką. Be abejonės, pastarasis elektronikos sektoriaus posūkis susijęs su Europos žaliuoju kursu, o kad tai taptų realiu pokyčiu, dar prireiks atitinkamų Europos Komisijos (EK) teisės aktų, tačiau Europos Sąjunga žengė tikrai svarbų žingsnį, ir tai pirmiausia padaryta aktyvių piliečių, už teisę į elektronikos taisymą ne pirmus metus kovojančių nevyriausybinių organizacijų pastangomis.
Taisyti įrangą turėtų būti patraukliau visomis prasmėmis, įskaitant finansinę, daugelio jų garantinis laikotarpis turėtų ilgėti, garantija turėtų būti teikiama ir pakeistoms dalims, taip pat siūloma neriboti buities prietaisų taisymo, perpardavimo ir pakartotinio naudojimo – pakeisti elektronikos atliekų tvarkymo taisykles. Manoma, kad šis posūkis sustiprins naudotų gaminių rinką bei skatins tvaresnę daiktų gamybą.
Tai, kad elektronikos įrangos taisymo klausimai aktualizuojami itin sudėtingu pandemijos laikotarpiu, irgi nėra vien eilinis atsitiktinumas. Juk dabar, vis daugiau laiko praleisdami namų aplinkoje, daugelį įprastų darbų padaryti bei ryšius su mums svarbiais žmonėmis palaikyti galime tik naudodamiesi sklandžiai dirbančiais skaitmeniniais įrenginiais. Kita vertus, minėtų prietaisų ar paprasčiausios elektrinės viryklės, skalbyklės, šilumos siurblio ar kito prietaiso gedimas karantino sąlygomis gali reikšti aibę gyvenimą dar labiau komplikuojančių problemų.
Ne paslaptis, kad šiuo sveikatai ir ekonomikai kritiniu laikotarpiu nemažai žmonių nebesijaučia tokie finansiškai saugūs ar pajėgūs įsigyti naujus prietaisus. Sugedus kasdienio naudojimo daiktui visi norėtų, kad taisymas būtų prieinamas, kad remonto kaina būtų subalansuota su įsigyto prietaiso kaina, o nustačius gedimą, jį turėtų teisę pašalinti ne tik patys gamintojai ar specialios ne taip lengvai prieinamos jų serviso tarnybos, bet ir nepriklausomi remonto meistrai, kurie būtų aprūpinti reikalingomis atsarginėmis dalimis ir atitinkamomis prietaisų sandaros schemomis. Galų gale, visi norėtų, kad įsigyta elektronikos įranga kuo ilgiau negestų.
Elektronikos atliekų pirmūnai – europiečiai
Šįsyk nebe taip svarbu diskutuoti, kas kaltas dėl 100 metų trunkančios elektronikos istorijos posūkio, kai dalis įrangos buvo išstumta už taisyklų veiklos lauko ribų. Daugiau nei akivaizdu, kad šiandien ypač aktuali elektronikos įrangos taisymo problematika išliks svarbi ir popandeminiam pasauliui, vis atviriau kalbančiam apie grėsmingas globalios klimato kaitos pasekmes: juk jau keletas metų iš eilės elektronikos atliekos yra vertinamos kaip sparčiausiai auganti atliekų dalis pasaulyje.
Jungtinių Tautų duomenimis, vien per praėjusius metus pasaulio gyventojai išmetė 53,6 mln. tonų elektros ir elektroninės įrangos atliekų – 21 proc. daugiau nei prieš penkerius metus, o perdirbta buvo tik 17,4 proc. visų elektronikos atliekų pasaulyje: visa kita, įskaitant tiek vertingus metalus, tiek ir kenksmingas medžiagas, dažniausiai buvo išmesta į sąvartynus ar sudeginta. Ir nors mes, europiečiai, žvelgiant į mūsų miestų kultūrą, atrodome gyvenantys švariai, pagal elektronikos atliekų kiekį, tenkantį vienam gyventojui (16,2 kg), Europai atiteko pirmoji vieta pasaulyje. Nors, kaip parodė „Eurobarometro“ apklausa, net 77 proc. ES piliečių savo turimus prietaisus verčiau taisytų nei vietoje jų įsigytų naujus – kitaip sakant – sąmoningai ar nesąmoningai – mažintų elektronikos atliekų kiekius.
Deja, remiantis Europos aplinkos agentūros atliktu keturių elektronikos įrangos grupių tyrimu, šių prietaisų naudojimo laikas yra vidutiniškai 2,3 metų trumpesnis nei šių gaminių projekte numatytas laikas ar naudojimo trukmė, kurios tikisi vartotojai.
Taisai telefoną – stabdai klimato kaitą
Poveikį klimato kaitai turi visas elektronikos įrangos ciklas – pradedant jai reikalingų medžiagų išgavimu (elektronikos prietaisams gaminti naudojama iki 60 įvairių cheminių elementų), oro tarša šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis, susidarančiomis gamybos metu, cheminių medžiagų naudojimu ir daline jų tarša gamybos procese, o galiausiai – tarša, kurias sukelia sąvartynuose šalinamos, neperdirbamos ar nelegaliai perdirbamos elektronikos atliekos. Tad prieinamo taisymo praktika ir ilgesnis elektronikos prietaisų naudojimo ciklas turėtų poveikį visoms ciklo grandims.
Teisybės dėlei vertėtų atkreipti dėmesį, kad skirtingos elektronikos prietaisų grupės palieka skirtingą pėdsaką įvairiais jų ciklo etapais. Europos aplinkos biuro skaičiavimais, daugiau nei 600 mln. išmaniųjų telefonų per metus Europos rinkoje įtaka klimatui prilygsta per 14 mln. tonų CO2 taršai – visam metiniam šios taršos kiekiui Latvijoje. Jei kiekvienas toks prietaisas būtų naudojamas bent metus ilgiau, Europoje CO2 tarša sumažėtų 2,1 mln. tonų per metus.
Šių elektronikos prietaisų, nuo kurių tapome priklausomi, gamyba turi didžiausią poveikį aplinkai, kai tuo tarpu didžioji skalbimo mašinų poveikio aplinkai dalis siejama ne su gamyba, o naudojimu – netgi skaičiuojama, kad jų efektyvaus naudojimo laikas yra dešimtmetis. Šiam laikotarpiui praėjus rinkdamiesi naują energetiškai efektyvų gaminį tuo pačiu metu pasirinktume ir mažesnį poveikį klimatui.
Teisė taisyti: žiūrime ta pačia kryptimi
Kad ir kaip skaičiuotume ar vertintume, Europos politikai ir už teisę į elektronikos taisymą kovojančios nevyriausybinės organizacijos žiūri ta pačia kryptimi, nors jų pozicijos ir skirtingos. Pavyzdžiui, tokias organizacijas (veikiančias Belgijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje) vienijanti koalicija „Right to repair“ („Teisė taisyti“) išreiškė savo nusivylimą Europos Parlamento (EP) Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto EP balsavimui pateikta rezoliucija: koalicija pareiškė, kad komiteto nariai priėmė pakeitimus, kuriais prioritetas paliekamas savanoriškoms gamintojų patiekiamoms schemoms, o ne privalomam produktų ženklinimui, žymint jų eksploatavimo amžių ar prieinamo taisymo lygmenį žymintį balą – panašiai, kaip dabar matome žymimą energetinio efektyvumo klasę.
Kita vertus, reikia prisiminti pastarojo EP žingsnio priešistorę – 2019 m. spalio pradžioje EK paskelbtas naujas gaminių projektavimo taisykles elektronikos įrangos gamintojams. Šiomis taisyklėmis iš gamintojų reikalaujama projektuoti ir gaminti patvaresnę, arba ilgaamžiškesnę, įrangą, kuri leistų tausoti įvairių rūšių energiją, žemės išteklius, būtų pataisoma gedimo atveju, be to, padėtų taupyti energiją patiems vartotojams.
Visos šios aplinkybės žymi pastangas taisyti gamybos ir vartojimo nuostatas. Ir būtų ypač svarbu pabrėžti, kad šį procesą turėtų lydėti ir bendros pastangos taisyti atliekų (ypač – elektronikos atliekų) kultūrą – šioje srityje pastaraisiais metais ypač trūko ryškesnės politinės valios ir reikšmingo valstybinių kontroliuojančių institucijų indėlio. Belieka tikėtis, kad naujai išrinktas Seimas ir jo sudaryta Vyriausybė bus ne tik nauja gražiai šiukšles šluojanti šluota, bet ir efektyvią, piliečius motyvuojančią vartojimo ir atliekų kultūrą kurianti jėga.
Apie Elektronikos platintojų asociaciją (EPA)
Elektronikos platintojų asociacija yra didžiausia šalyje licencijuota kolektyvaus elektros ir elektronikos įrangos atliekų tvarkymo organizavimo organizacija. Ji vienija kelis šimtus tarptautinių ir nacionalinių elektros ir elektronikos įrangos gamintojų bei importuotojų, tarp kurių – žinomiausi pasauliniai elektronikos gamintojai, pavyzdžiui, „Electrolux“, „Bosch“, „Siemens“, „Miele“, „Whirlpool“ ir kt. EPA vykdydama savo veiklą organizuoja atliekų surinkimą bei šalies mastu finansuoja daugiau kaip 87 proc. elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymą.
