Lietuvoje vienas pirmųjų „gyvulių ūkio“ sąvoką pradėjo vartoti ekonomistas Raimondas Kuodis. Šią sąvoką R. Kuodis apibrėžia kaip gausybę mokestinių išimčių, kurios nėra pateisinamos konstituciniais horizontalaus teisingumo principais. Mokestinės išimtys sudaro galimybes tam tikroms verslų ir gyventojų grupėms legaliais būdais „optimizuoti“ mokamus mokesčius ir didinti savo pajamas kitų mokesčių mokėtojų sąskaita.

2013 m. Valstybės kontrolės atliktas auditas atskleidė „gyvulių ūkio“ mastą Lietuvoje – per 215 mokestinių lengvatų ir išimčių „lygesniems už lygius“. Daugiausia lengvatų, net 49, buvo nustatytos Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) įstatyme. Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) įstatyme rastos 9 lengvatos, akcizų įstatyme – 17 lengvatų ir t.t. Praktiškai kiekvienam Lietuvoje mokamam mokesčiui yra numatytos išimtys.

Lietuvos banko atliktais skaičiavimais, 2020 m. planuojami valstybės biudžeto pajamų netekimai dėl PVM, GPM, akcizų, pelno mokesčių lengvatų gali siekti 1,58 mlrd. EUR (žr. diagramą žemiau). Palyginimui, visam šalies švietimo sektoriui iš valstybės biudžeto 2019 m. skirta 1,44 mlrd. EUR.


57-58 proc. valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų yra surenkama iš GPM ir PVM mokesčių. Daugiausiai mokestinių pajamų irgi yra netenkama dėl šių dviejų mokesčių išimčių. Remiantis Lietuvos banko skaičiavimais, dėl lengvatinių PVM tarifų šalies biudžetas per metus netenka apie 280 mln. EUR pajamų, o dėl PVM išimčių – 342 mln. EUR (remiantis 2017 m. duomenimis). Didžiausi metiniai pajamų netekimai dėl GPM lengvatų yra susiję su neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) taikymu – dėl NPD netenkama apie 700 mln. EUR pajamų per metus.

Ar turėtume siekti išnaikinti visą „gyvulių ūkį“? Tikrai ne. Dalį PVM išimčių reglamentuoja ES PVM direktyva, kurios negalime pakeisti (remiantis šia direktyva PVM neapmokestinama finansinės, draudimo, azartinių lošimų ir kt. paslaugos). Kita dalis išimčių ir lengvatinių tarifų užtikrina mokestinės sistemos progresyvumą. Pavyzdžiui, 2020 m. NPD dėka, visiems darbuotojams, uždirbantiems iki maždaug 2 VDU/mėn., didesniu ar mažesniu procentu yra sumažinamas GPM mokestis. Grafike žemiau pateikiami neto atlyginimų dydžių pokyčiai taikant ir netaikant NPD.


Tad kokias išimtis ir lengvatinius tarifus pirmiausia turėtų peržiūrėti naujoji dešiniųjų koalicija? Daugiausiai ekonomistų kritikos sulaukia milžiniški samdomų darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų apmokestinimo netolygumai, sudarantys sąlygas mokestiniam arbitražui (žr. grafiką žemiau). Asmuo, pasirinkęs kitą ekonominės veiklos formą, gali perpus ir daugiau susimažinti mokamus mokesčius.


„Didžiausius“ mokesčius ir socialinio draudimo įmokas moka samdomi darbuotojai. 2020 m. samdomų darbuotojų, uždirbančių MMA ir daugiau, efektyvus mokesčių tarifas (įskaitant socialinio draudimo įmokas) svyruoja nuo 28 proc. (uždirbant MMA) iki maždaug 41 proc. (uždirbant 7 VDU ir daugiau). Mažesnes pajamas gaunantiems darbuotojams taikomas GPM tarifas yra mažesnis dėl NPD, tuo tarpu pajamoms, viršijančioms maždaug 7 VDU (83 VDU per metus) pradedamas taikyti progresinis 32 proc. GPM tarifas (vietoje įprastinio 20 proc. GPM), tačiau pastariesiems taip pat yra taikomos SODROS valstybinio socialinio draudimo įmokų lubos, tad bendra mokesčių ir įmokų našta aukštas pajamas gaunantiems asmenims nedidėja.

Mažiausias efektyvus mokesčių „tarifas“ taikomas asmenims, dirbantiems su verslo liudijimais. Verslo liudijimo turėtojas moka fiksuotą sumą mokesčių, kuri nepriklauso nuo jo gaunamų pajamų dydžio. Liudijimų kainas nustato kiekviena savivaldybė individualiai. Ši veiklos forma sukurta siekiant supaprastinti itin mažas pajamas gaunančių savarankiškai dirbančių asmenų apmokestinimą. Tačiau šia lengvatine apmokestinimo forma imta piktnaudžiauti. VMI duomenimis, 2018 m. Lietuvoje buvo apie 4,7 tūkst. verslo liudijimų turėtojų, kurių deklaruotos metinės pajamos viršijo 20 tūkst. EUR (tačiau taip pat pastebėtina, jog didelė dalis pajamų lieka nedeklaruota siekiant išvengti mokesčių). Atsižvelgiant į piktnaudžiavimą verslo liudijimais, 2019 m. priimti nutarimai dalį jų naikinti, o ateityje turėtų atsirasti dar daugiau apribojimų šiai veiklos formai.

Yra apie 10 skirtingų savarankiškai dirbančių asmenų veiklos formų, kurios visos yra apmokestinamos skirtingais GPM, PSD ar VSD tarifais arba joms yra taikomos skirtingos socialinio draudimo įmokų bazės. Net patyręs „ūkininkas“ tokiame „gyvulių ūkyje“ lengvai pasimestų: VMI parengta šias apmokestinimo tvarkas apibendrinanti lentelė užima apie 59 puslapius (ją galima rasti čia).

Norint sugriauti „gyvulių ūkį“, reiktų iš esmės peržiūrėti ir supaprastinti visą mokesčių sistemą. Iki šiol visi bandymai tai padaryti priminė Sizifo darbą – dešimtys siūlomų pakeitimų susidurdavo su dešimtimis besipriešinančių interesų grupių, pateikiančių gausybę ekonominių argumentų, kodėl būtent jiems reikėtų taikyti mokestines išimtis ir lengvatinius tarifus (tarkime, su dalies interesų grupių išdėstytais kontrargumentais, kodėl turėtų būti nepritarta dar 2017 metais Finansų ministerijos siūlytam mokestinių lengvatų naikinimui, galima susipažinti čia).

Norint spręsti „gyvulių ūkio“ problemą, naujajai valdančiųjų koalicijai reikėtų ne tik itin tvirto politinio stuburo, bet ir tvirtesnio mokesčių mokėtojų palaikymo. Pirmas žingsnis kovoje su „gyvulių ūkiu“ galėtų būti skirtas visuomenės sąmoningumui ir viešųjų finansų skaidrumui didinti: galbūt pradėjus viešinti duomenis, kiek realių pajamų mūsų valstybės biudžetas kasmet netenka dėl kiekvienos mokestinės išimties, interesų grupių įtaka politikams ir pasirinktas tonas pamažu švelnės.