Netiesioginių nuostolių akcininkams (Shareholder reflective loss) atlyginimas investiciniuose ginčuose yra gan specifinis klausimas. Nacionalinės teisės įprastai nenumato tokių nuostolių atlyginimo galimybės, bet investuotojo-valstybės ginčų sprendimuose pagal dvišales investicijų sutartis iš esmės pripažįstama, kad akcininko reikalavimo teisė apima ne tik tiesioginius reikalavimus (pvz., po visiško įmonės nusavinimo), bet ir pretenzijas dėl akcininkų netiesioginių nuostolių, t.y., pretenzijos dėl valstybių veiksmų prieš įmones, kurie sumažina akcijų vertę.
Dar daugiau, arbitražams pripažinus galimybes reikalauti netiesioginių nuostolių atlyginimo, apimamas ir „netiesioginis kapitalas”, o tai praplečia potencialių ieškovų ratą. Netiesioginis kapitalas reiškia nuosavybės dalį įmonėje, kuri priklauso (potencialiai neribotai) įmonių grandinei. Pats „netiesioginis“ savininkas neturi oficialių vietos bendrovės akcijų. Jis turi netiesioginį akcijų paketą, kuris priklauso tarpiniam subjektui, turinčiam vietos bendrovės akcijų. Netiesioginio nuosavo kapitalo įtraukimas į investicijos apibrėžimą eksponentiškai padidina akcininkų reikalavimų galimybę. Dauguma arbitražo tribunolų, interpretuodami dvišales investicijų sutartis, nurodo, kad bet kuris grandinės subjektas galėtų pareikšti pretenzijas priimančiajai valstybei kartu su bet kokiais tiesioginių akcininkų ir (arba) pačios vietos įmonės reikalavimais.
Netiesioginio kapitalo savininkams dažniausiai tai yra vienintelis būdas apginti savo investicijas nuo neteisėtų valstybės, kurioje yra įsikūrusi bendrovė, veiksmų. Įmonė ir pavieniai jos akcininkai gali pareikšti ieškinį dėl to paties tariamo sutarties pažeidimo. Daugelis dvišalių investicijų sutarčių nereikalauja nei sujungti tokių pretenzijų, nei pareikšti jas tuo pačiu metu.
Arbitražo tribunolai paprastai leidžia investuotojams akcininkams prašyti kompensacijos ne tik už akivaizdų akcijų vertės sumažėjimą, bet ir dėl bendrovei padarytos žalos proporcingai jų akcijų paketui - potencialiai žymiai didesnių sumų.
Valstybėms tokie akcininkų reikalavimai kelia tam tikras grėsmes - gali tekti atsakyti kelis kartus už tą pačią žalą, jei ieškinius pateiks ir pati bendrovė ir akcininkai atskirai. Kad taip nenutiktų, praktikoje susiformavo keli apribojimai, pvz., vienas iš jų numato, kad kontroliuojančio investuotojo galimybės išnaudoti patronuojančių ir dukterinių įmonių tinklus teikiant reikalavimus būtų apribotos. Investuotojas gali pasirinkti, kuris subjektas pateikia pretenziją, tačiau pirmasis reikalavimas užkerta kelią tolesniems reikalavimams. Bet pažymėtina, kad ši praktika neapriboja nekontroliuojančių akcininkų reikalavimų.
Dar vienas būdas riboti akcininkų reikalavimus - minimalūs nuosavybės kriterijai. Kai kurios dvišalės investicijų sutartys riboja netiesioginių nuostolių atlyginimo reikalavimų galimybę mažiems akcijų paketams. Tokios nuostatos gali riboti galimų ieškovų visumą.
Praktikoje dažniausiai pasitaiko du žalos akcininkams apskaičiavimo metodai. Taikomas vertinimo metodas dažnai priklausys nuo konkrečių bylos aplinkybių. Pavyzdžiui, dividendų nuostolio metodas buvo naudojamas tais atvejais, kai įmonės akcijų vertė sumažėja. Kitas, akcijų vertės sumažėjimo metodas, daugiausia buvo naudojamas tais atvejais, kai investicijų vietos valstybėje įsteigta įmonė yra prarandama (pvz., nusavinama, panaikinama).
Abiejuose vertinimo metoduose atsižvelgiama į įmonės įsiskolinimą trečiosioms šalims, dėl ko apsaugomi kreditoriai tuo atveju, jei jie patys nereikalauja žalos atlyginimo.
Investuotojams dažniausiai palankesnis yra akcijų vertės sumažėjimo metodas, nors abu vertinimo metodai turi tam tikro subjektyvumo, apskaičiavimui pagal dividendus yra būdingas didesnis neapibrėžtumas, jis grindžiamas pažeistos bendrovės dividendų išmokėjimo politika ir susideda iš ieškovo-akcininko žalos įvertinimo remiantis dividendų suma, kuri galėjo būti gauta nesant pažeidimo priemonių.
Dvišalės investicijų sutartys nėra identiškos viena kitai, todėl realios galimybės apginti akcininkų teises priklauso nuo konkrečių formuluočių, bet kartais tai yra vienintelis efektyvus būdas.
Europos Sąjungos šalys pastaruoju metu imasi iniciatyvos apriboti dvišalių investicijų sutarčių galiojimą tarp šalių narių, kas ilgesniu periodu gali apsunkinti investuotojų teisių gynybą, tačiau tokios sutartys išliks santykiuose su trečiosiomis šalimis bei toliau bus svarbiu instrumentu ginant investuotojus.
