Silpnas finansinis imunitetas
Apgyvendinimo ir maitinimo sektorius beveik visada buvo finansiškai silpnas. Iki karantino viešbučiai dar galėjo pasidžiaugti kai kuriais atvejais dviženklius skaičius pasiekiančiomis pelno maržomis, o maitinimo sektorius ne kiekvienais metais galėdavo būti pelningas. Kadangi barjerai pradėti veiklą šiame sektoriuje yra palyginti maži, sektorius pasižymi itin didele konkurencija, kuris ištirpdo pelno maržas.
Vos suduriantis galą su galu sektorius dažniausiai turi patenkinamus mokumo ir likvidumo rodiklius. Deja, bet šie rodikliai subalansuoti kreditorių ir tiekėjų nenoru skolinti šio sektoriaus įmonėms, o ne įmonių finansine stiprybe.
Ar antroji banga nebus per stipri?
Lyginant su laikotarpiu prieš metus, 2020 m. antrą ketvirtį sektoriuje dirbančių darbuotojų sumažėjo 10 proc. Nepaisant mažėjančių apimčių, didžioji dalis apgyvendinimo ir maitinimo sektoriaus įmonių susitvarkė su finansiniais iššūkiais, kilusiais šių metų pavasarį, kai įmonių veikla buvo sustabdyta. Prie sėkmingo krizės suvaldymo stipriai prisidėjo valstybės pagalbos priemonės. Nepaisant to, dalis įmonių veiklos tęsti nebegalėjo, dalis apgyvendinimo įmonių dėl sunykusio turistų srauto veiklos neatnaujino.
Jei pirmojo karantino metu sektorius susitraukė 10 proc., labai tikėtina, kad antrojo karantino metu sektorius trauksis dar daugiau. Pavasarį sektoriaus įmonės išnaudojo visus turėtus rezervus susiveržti diržus. Bendraujant su HoReCa atstovais girdima, kad prie įmonių išlikimo prisidėjo ir akcininkų lėšos, skirtos likvidumui bei mokumui užtikrinti.
Visgi tikėtina, kad antrojo karantino metu nei verslai, nei akcininkai neturės pakankamai lėšų, kad išsaugotų verslo egzistavimą. Jei lapkričio mėnesį teks panaudoti vasaros sezono metu sukauptas atsargas, tai įprastai neaktyviais sausio ir vasario mėnesiais finansinių rezervų nebeliks.
Būtinas solidarumas
Sektoriui toliau nekontroliuojamai traukiantis, gali prasidėti viso sektoriaus griūtis. Su reikšmingais sunkumais susidurs ne tik apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas teikiančios įmonės, bet ir pradelstų mokėjimų naštos nebepakeliantys jų tiekėjai bei kreditoriai.
Masinių sektoriaus įmonių bankroto atveju daug lėšų prarastų visos suinteresuotos pusės. Įranga ir kitas turtas dėl didžiulės likviduojamo turto pasiūlos ir neegzistuojančios pasiūlos nuvertėtų, todėl kreditoriams susigrąžinti lėšų taptų neįmanoma.
Būtinos lanksčios likvidumo palaikymo priemonės tiek apgyvendinimo ir maitinimo industrijos viduje (tiekėjams – restruktūrizavimas ar refinansavimas), tiek industrijos išorėje (skolų kredito įstaigoms – refinansavimas). Kadangi niekas nesuinteresuotas blogiausiu scenarijumi, susitarti tikrai galima.
