Kaip tik apie pastarąsias čia noriu priminti. Lietuvos sveikatos sistema finansuojama valstybinio socialinio draudimo principu: žmonės moka PSD įmokas, taip tampa draustais valstybiniu socialiniu draudimu ir įgyja teisę naudotis sveikatos apsaugos sistemos paslaugomis. Arba už juos įmokas sumoka valstybė. O jei ne – už sveikatos paslaugas turi mokėti iš savo kišenės.
Pažiūrėkime, kas ir kokias privalomojo sveikatos draudimo įmokas moka Lietuvoje. Dirbantieji pagal darbo sutartis moka 6,98 proc. nuo savo atlyginimo, savarankiškai dirbantieji – tokią pat dalį nuo tų metų minimalios mėnesinės algos (MMA). Remiantis oficialiomis vidutinio darbo užmokesčio prognozėmis, kitąmet vidutinį atlyginimą gaunantis žmogus sumokės į PSD apie 1195 eurus. Jei MMA bus padidinta iki 642 eurų, savarankiškai dirbantysis už galimybę naudotis sveikatos apsaugos sistema kitais metais sumokės 538 eurus. Tačiau už kiekvieną valstybės lėšomis draudžiamą į PSD bus sumokėta gerokai mažiau – tik 465 eurai. Kodėl tik tiek?
Įstatymas numato, jog valstybė už savo draudžiamus asmenis moka 6,98 proc. ne nuo tų metų, o nuo užpraeitų metų MMA. Kuo grindžiamas šis atskaitos metų skirtumas, argumentų nėra. Jų ir negali būti, tai tik manipuliacija paslėpti faktą, kad realiai valstybė nesumoka už savo draudžiamuosius net tos minimalios sumos, kurią už save susimoka kirpėjas, vertėjas ar turgaus prekiautojas dirbantys savarankiškai. Valstybė moka nuo užpraeitų metų MMA sumos. Galėtume paklausti, kodėl tada ne nuo už-užpraeitų?
O žmonės džiaugiasi: kaip gerai, valstybė draudžia net 22 kategorijas asmenų, sumokėdama už jas sveikatos draudimo įmokas. Didžiausią jų dalį sudaro pensininkai (nedirbantys), vaikai, studentai, bedarbiai. Kaip nurodoma 2021 metų PSDF biudžeto projekto aiškinamajame rašte, biudžeto įmokos už valstybės draudžiamuosius padengia tik dalį išlaidų, reikalingų suteikti sveikatos paslaugas šiems asmenims. Pernai jos sudarė pusę reikalingų lėšų ir ši proporcija negerėja. Turint omenyje, kad vaikai ir pagyvenę žmonės tikrai nėra tos kategorijos, kurių gydymui išleidžiama mažiau pinigų, nei vidutiniam apdraustajam, nėra jokių argumentų, kodėl šios įmokos į PSDF yra dirbtinai sumažintos, naudojant senesnių metų MMA. Jau vien dėl įmokų disproporcijos nenuostabu, kad PSDF lėšų nuolat trūksta, pacientai nepatenka laiku pas gydytoją, o gydymo įstaigos priverstos rinktis tik pigiausius gydymo būdus ir taupyti apsaugos priemones.
Negana to, valstybės biudžetas neperveda PSDF adekvačių asignavimų, reikalingų valstybės deleguotoms funkcijoms vykdyti. Tokioms funkcijoms, kaip apmokėti veiksmus, skirtus gyvybei gelbėti, imunoprofilaktikos programas, mokėti už medicinos paslaugas neapdraustiems asmenims ir kt. Ateinančiais metais tam numatoma skirti taip pat tik pusę numatomo išlaidų poreikio. Epidemijos metu tokia situacija ne tik nesuprantama, bet ir grėsminga. Kaip gydymo įstaiga gali gerai atlikti darbą, jei iš anksto žino, kad už dalį to darbo jai nebus sumokėta?
Biudžetas pateiktas, siūlymų, padidinti įmokas už valstybės draudžiamus kol kas neužregistruota. Nei iš valdančiųjų, kurie dabar geriausiai žino sveikatos apsaugos sistemos finansinę būklę, nei iš „gerovės valstybės“ siekėjų tarpo.
Žinoma, galima ir net reikia pasakyti, kad sveikatos fondo išlaidos turi būti ir išleidžiamos efektyviai. Valdančiąją koaliciją planuojančių sudaryti partijų programos teikia vilties, kad bus užsiimta bent elementarios tvarkos darymu sveikatos paslaugų įkainių srityje. Pajamas taip pat būtina kuo skubiau sutvarkyti. Tai reikia daryti tiek dėl viešųjų finansų skaidrumo, tiek dėl paprasčiausio teisingumo. Visi supranta, kad dirbantieji ir uždirbantieji sumoka daugiau už galimybe naudotis sveikatos apsaugos sistema (net jei ja ir nesinaudoja, o perka privačių sveikatos įstaigų paslaugas), bet kodėl jie dar turi padengti bendro biudžeto nepriemokas už tuos žmones, kuriuos visuomenė solidariai finansuoja iš bendrų mokesčių?
