Pateiksiu kelis skaičius. Pavyzdžiui, apie 12 tūkstančių gyventojų turinčiame rajone, savarankiškai dirbančių žmonių pajamų kompensavimas valstybei kainuotų per 500 tūkst. eurų. Tai – tik vieno rajono dviejų savaičių karantino kaina. Ir tai – ne viskas, nes užsidarant sektoriams ir stabdant veiklas (kaip buvo pavasarį) įsijungia visas karantino apsaugos mechanizmas: prastovos, subsidijos ir kitos išmokos.
Jei prisiminsime 2020 metų pavasarį priimtas priemones, vien tik darbuotojų prastovų išmokos Lietuvai kainavo 164 milijonus eurų. Po prastovų pradedamos mokėti subsidijos ir kitos socialinės apsaugos. Už jas iki šiol esame išmokėję 276 milijonus eurų. Dar yra darbo paieškos išmoka (DPI), kuri įgyvendinama kaip vienkartinė riboto galiojimo pagalbos priemonė. Ji baigiasi gruodžio 31-ąją. Iki metų pabaigos tai valstybei kainuos per 66 milijonus eurų.
DPI – vienintelė išmokų rūšis, kuri nebedidėtų dar sykį viską uždarius, nes ji būtų mokama pagal ankstesnį planą – iki anksčiau nurodytos datos. Visa kita reikėtų pradėti organizuoti iš naujo. Susumavus duomenis (ir kalbant tik apie pinigus) karantinas iki šios dienos mūsų valstybei kainavo 406 milijonus eurų.
Kalbu tik apie tas priemones, kurios buvo įgyvendintos per Užimtumo tarnybą.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Mes per įvairias išmokų formas administruojame jas pusei milijono Lietuvos gyventojų. Tarkime, jei viso to nebūtų buvę ir pavasarį valstybė nebūtų skyrusi paramos darbuotojų prastovoms ir įmonių subsidijoms, daugelis tų žmonių tikriausiai būtų buvę atleisti.
Manoma, kad darbo būtų netekę mažiau nei pusė šių asmenų: 200 tūkstančiai. Vien jau tokiu atveju, skaičiuojant pagal vidutinį darbo užmokestį reintegracijos į darbo rinką valstybės išlaidos buvusiems aktyviems darbuotojams būtų sudariusios apie 872 milijonus eurų. Dvigubai daugiau nei į darbo vietų išsaugojimą buvo investuota šiemet.
O juk nedarbą lydi kitos pasekmės. Auga psichologinė įtampa, ypač tai jaučiama regionuose. Didėja socialinė atskirtis – irgi didžioji regionų bėda. Tad ką reikėtų daryti ateityje norint toliau išlaikyti sveiką visuomenę ir šalies ekonomiką?
Pinigai visų problemų neišspręs, nes yra ir kitų labai svarbių aplinkybių. Visų pirma – per karantiną dešimt kartų padidėjęs ir iki šiol neatslūgęs krūvis Užimtumo tarnybos darbuotojams. Tam skubiai prireikė papildomos infrastruktūros, duomenų apsaugos priemonių, ugniasienės. Teko skelbti konkursus ir visa tai kuo greičiau nupirkti. Iki šiol vyksta mūsų specialistų aprūpinimas nešiojamais kompiuteriais, kad būtų galima dirbti per nuotolį.
Tarnyboje dirba per 1300 žmonių, bet iki šiol toli gražu ne visi turi tokias galimybes. Tam skirta apie milijonas eurų. Lyg ir daug, tačiau prisimenant kokius pinigų kiekius mūsų darbuotojai skaičiuoja, skirsto ir administruoja, tai – minimalios investicijos šiai veiklai užtikrinti. Diena po dienos, savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio – suma nebeatrodo tokia reikšminga. O kas tuomet reikšminga? Tai – didėjantis nuovargis ir nemažėjantys krūviai.
Ar antrąją COVID-19 bangą suvaldant tai galėtume pakartoti su esamais ištekliais ir pervargusiais specialistais? Nuoširdžiai sakau: tai įmanoma, tačiau bus sudėtinga. Yra riba, kiek galima dirbti dvigubu ar trigubu krūviu. Riba, kurios niekaip nepastumsi jokiomis motyvacinėmis sistemomis ar viršvalandinio darbo apmokėjimais. Žmonės supranta, kad nuo jų darbo krūvio ir tempų priklauso daugybės į bėdą patekusių piliečių gyvenimas, tačiau net tvirčiausia virvė ilgai ir stipriai tempiama nutrūksta.
Galiu atsakingai pasakyti: antrąjį tokį ruožą bus nepaprasta išlaikyti morališkai ir psichologine prasme. Įtampa kasdien nemaža, didėja ir visuomenės spaudimas. Kažkas išmoką gaudavo greitai, o dabar nori dar greičiau, skambina jau mėnesio pradžioje, klausdami, kada bus pinigai, nors mokama gali būti iki mėnesio pabaigos. Kažkas nerimauja dėl ateities ir savo emocijas perduoda tam, kuris privalo išklausyti: skambučių centro specialistei ar įdarbinimo konsultantei. Nėra tokios piniginės priemonės, kuri atsvertų tokį mikroklimatą.
Jei vėl užsidaro švietimo sistema, vaikus auginantys ir pas mus dirbantys jų tėvai nebus pajėgūs tokiu pačiu greičiu ir kruopštumu administruoti sudėtingus išmokų apskaitos ir priskyrimo procesus.
Užduotis ne iš lengvųjų, bet atsakymas tik vienas: solidarumas. Mes darome ką galime, darbdaviai irgi deda milžiniškas pastangas, suprasdami išlaikytų darbo vietų reikšmingumą, nemažai investuoja į tai prisidėdami savomis lėšomis. Ar tikėjomės antros bangos? Nelabai. Ar jai ruošėmės? Žinoma. Nemažai nuveikta vasarą, kai buvo supaprastinti procesai, kuriama nauja lankstesnė infrastruktūra, kuri gebėtų reaguoti į nepaprastą situaciją nereikalaudama naujų didelių investicijų, kiek pagal situaciją leidžia galimybės ugdomi darbuotojai.
Tačiau situacija yra trapi. Labai tikiuosi, kad tai supras valdžios vairą perimsiantys žmonės, nuo kurių sprendimų nemaža dalimi priklausys tai, kaip toliau bus tvarkomasi su šiuo vienu didžiausių mūsų jaunai valstybei ir jos gyventojams tekusių iššūkių. Sprendimai turėtų būti priimami bendradarbiaujant ir analizuojant patirtį. Tikiu savo komanda ir tuo, kad tekę išbandymai sustiprins mus visus.
