Naujas ginklas besivystančio pasaulio arsenale
Besiformuojančios rinkos ekonomikos šių metų pavasarį patyrė didžiausią istorijoje finansinio kapitalo nutekėjimą: per kelis mėnesius užsienio investuotojai iš besivystančių valstybių „išsivežė“ daugiau nei 100 mlrd. JAV dolerių vertės finansinio turto (triskart daugiau nei per atitinkamą laikotarpį pasaulinės finansų krizės metu). Investuotojai skubėjo parduoti turimas besivystančio pasaulio akcijas ir obligacijas atsižvelgdami į šių šalių sveikatos apsaugos sistemų trapumą ir netikėdami valdžios galimybėmis sėkmingai suvaldyti pandemiją ir įveikti jos padarinius. Nukentėjo beveik visos grupei priskiriamos šalys – nuo Balkanų regiono Europoje ar Rusijos iki Lotynų Amerikos ar Pietryčių Azijos valstybių.
Dėl finansinės paramos į TVF vienu metu kreipėsi didžiausias per institucijos gyvavimo istoriją šalių narių skaičius. TVF vadovė Kristalina Georgieva skelbė, kad Fondas gins pasaulio ekonomiką panaudodamas 1 trln. JAV dolerių dydžio „karo iždą“, koncentruodamasis į padėtį besivystančiose šalyse.
Vis dėlto jau balandžio mėn. kapitalo srautai pradėjo rodyti stabilizacijos ženklus, ir šiandien kapitalas į besiformuojančias rinkas palaipsniui sugrįžta. Kapitalo nutekėjimas pasirodė tesąs trumpalaikis – atitinkamai nusistovėjo ir iš pradžių žemyn šovę valiutų kursai. Su sunkumais šiuo metu daugiausia susiduria šalys, kurių ekonomikos pamatai trupėti pradėjo dar prieš COVID-19 krizę, pavyzdžiui, Argentina ar Turkija.
Investuotojų pasitikėjimas susigrąžintas nepaisant to, kad šią vasarą, palyginti su balandžio mėn., besiformuojančios rinkos ekonomikos šalių 2020–2021 m. BVP projekcijos suprastėjo kur kas labiau nei atitinkamos prognozės išsivysčiusioms ekonomikoms. Panašios tendencijos galime tikėtis ir iš atnaujintų prognozių, kurias TVF skelbs spalio 13 d. Tokiose šalyse kaip Indija, Indonezija, Brazilija, Kolumbija, Peru ar Pietų Afrikos Respublika infekcija sparčiai išplito, todėl nemaža dalis besiformuojančios rinkos ekonomikos šalių šiandien yra tarp griežčiausias suvaržymo priemones taikančių valstybių pasaulyje. Judumo ir ekonominio aktyvumo ribojimai jose yra didesni nei daugumoje Europos valstybių.
Besivystančio pasaulio perspektyvas neigiamai veikia ir kitos aplinkybės. Pavyzdžiui, besiformuojančios rinkos ekonomikos, palyginti su išsivysčiusiomis šalimis, yra labiau priklausomos nuo kritusių žaliavų kainų ir susitraukusio turizmo.
Kaip pažeidžiamoje padėtyje atsidūrusios besivystančios valstybės sugebėjo stabilizuoti kapitalo srautus? Vienas svarbiausių ir netikėčiausių veiksnių – tai, kad jų centriniai bankai nustebino pasaulį sėkmingai pasitelkdami kiekybinį skatinimą.
Kiekybinis skatinimas – tai finansinio turto pirkimai siekiant paskatinti ekonomikos aktyvumą bei infliaciją ir užtikrinti efektyvų pinigų politikos perdavimą. Įgyvendindami turto pirkimo programas, centriniai bankai, įskaitant ir Europos Centrinį Banką (ECB), antrinėse rinkose (iš privačių investuotojų) perka vyriausybių skolos vertybinius popierius ir kitą finansinį turtą, taip į finansų sistemą įliedami papildomo likvidumo.
Ilgą laiką kiekybinis skatinimas, kartais supaprastintai vadinamas pinigų spausdinimu, buvo išskirtinai išsivysčiusių ekonomikų centrinių bankų taikoma priemonė. Manyta, kad besivystančioms rinkoms toks spausdinimas yra pernelyg rizikingas. Institucijos jose – silpnesnės nei išsivysčiusiame pasaulyje. Spausdinimo mašinos pagundoms gali neatsispirti politikai, pamindami centrinio banko nepriklausomumo principą. Reaguodami į politinį, o ne verslo ciklą, ekonomiką politikai gali privesti ir prie hiperinfliacijos.
Be to, norėdamos dalyvauti tarptautinėje ekonomikoje, besivystančios rinkos turi prisiimti įsipareigojimus užsienio valiuta – tai praminta besivystančio pasaulio „prigimtine nuodėme“. Padidinus vietinės valiutos kiekį, pernelyg staigus jos nuvertėjimas apsunkintų išorės įsiskolinimų grąžinimą. Dėl to vadovautasi nuostata, kad besivystančiose rinkose sukrėtimo metu svarbu suvaldyti infliaciją, o ne imtis skatinimo priemonių. Antraip didėja grėsmė prarasti investuotojų pasitikėjimą: brangstant vyriausybių skolinimuisi, besivystančios valstybės gali apskritai netekti prieigos tiek prie tarptautinių, tiek prie vidaus kapitalo rinkų.
Taigi, ankstesnių krizių laikotarpiais besiformuojančios rinkos ekonomikos šalys dažniausiai sugriežtindavo pinigų politiką ir didindavo palūkanų normas. Tokiu būdu būdavo siekiama išvengti infliacinio valiutos kurso nuvertėjimo poveikio, didinti finansinio turto grąžą ir sustabdyti kapitalo nutekėjimą.
Vis dėlto šįkart dalis besivystančio pasaulio pateikė priešingą atsaką į krizę. Siekdamos stabilizuoti rinkas, tiek mažos ir atviros ekonomikos (Kroatija, Rumunija, Čilė), tiek didžiosios besivystančios valstybės (Brazilija, Indija, Indonezija) pradėjo vykdyti kiekybinio skatinimo programas. Investuotojai į jas reagavo palankiai, o vyriausybių skolinimasis ilgam laikotarpiui didžiuma atvejų ne pabrango, o atpigo. Atitinkamai didėjo vyriausybių galimybės skolintis ir fiskalinėmis priemonėmis kovoti su pandemija, didinant išlaidas sveikatos apsaugai ir teikiant paramą verslui.
Besiformuojančios rinkos ekonomikos šalių centrinių bankų rankas atrišo įvairių veiksnių samplaika. Pirma, po pasaulinės finansų krizės šiose šalyse sumažėjo makroekonominiai disbalansai. Antra, centriniai bankai sustiprino savo nepriklausomumą nuo valdžios valios ir geriau įtvirtino infliacijos lūkesčius – sėkmingiau veikė tai, kokio kainų augimo tikisi rinkos dalyviai. Trečia, besiformuojančios rinkos ekonomikos šalys išvystė skolos vietine valiuta rinkas, taip sumažindamos priklausomybę nuo išorės finansavimo.
Taigi, besivystantis pasaulis supanašėjo su išsivysčiusiu. Kalbant apie krizių valdymo galimybes, galima pagrįstai teigti, kad besiformuojančios rinkos ekonomikos šalyse išaušo kokybiškai nauja era.
Žinoma, svarbu pabrėžti, kad prie išsiplėtusių besivystančio pasaulio galimybių prisidėjo ir išsivysčiusių šalių centrinių bankų veiksmai. JAV ir euro zonos centriniai bankai patys reikšmingai padidino finansinio turto pirkimo apsukas. Pavyzdžiui, ECB kovo mėn. inicijavo specialiąją pandeminę pirkimo programą (SPPP), pagal kurią iki 2021 m. vidurio į euro zonos finansų sistemą bus įlieta 1,35 trln. Eur (12 proc. euro zonos BVP) papildomo likvidumo. Didžiųjų centrinių bankų sprendimai sustiprino investuotojų pozicijas ir paskatino rinkų optimizmą visame pasaulyje. Kartu jie sumažino palūkanų normas, o tai rinkos dalyvius nukreipė rizikingesnių besivystančių rinkų, kuriose galima tikėtis didesnės grąžos, link.
Ar bus pakeistas Fondo DNR?
Viena iš pagrindinių TVF ir Pasaulio banko metinių susitikimų (jie vyksta spalio 12–18 d.) temų – tolesnė skolinimo šalims narėms strategija. Pirmame kovos su COVID-19 etape TVF pirmiausia pasitelkė skubaus finansavimo mechanizmą, pagal kurį šalys, ištikus netikėtam išorės sukrėtimui (pvz., stichinei nelaimei), gali be didelių reikalavimų pasiskolinti lėšų pagreitinto proceso tvarka.
Krizės įkarštyje naujos skubaus finansavimo paskolos tvirtintos bene kasdien – taip pat ir besiformuojančios rinkos ekonomikoms. Nors šios paskolos nedidelės, jos šalims padėjo užkamšyti skyles ir greitai reaguoti į krizę.
Pirminį TVF atsaką į COVID-19 grindė supratimas, kad mokėjimų balanso iššūkius, kuriuos patyrė į Fondą besikreipusios šalys, sukėlė ne struktūriniai ekonomikos veiksniai (pvz., prastas darbo rinkos reguliavimas), o horizontalus, visas valstybes palietęs išorės šokas – pasaulinė pandemija. Todėl likvidumą TVF teikė iš esmės be sąlygų politikos – reikalavimų vykdyti reformas, kurių paskirtis įprastomis aplinkybėmis yra išspręsti pamatines mokėjimų balanso problemų kilimo priežastis. Kovos su COVID-19 aplinkybėmis greitai ir palyginti lengvai suteikiamas likvidumas iš tiesų atliko savo funkciją. Kovai su pandemija papildomų išlaidų reikėjo čia ir dabar. Struktūrinės reformos užklupusios nelaimės ir atsitraukiančio kapitalo sąlygomis, žinoma, nebuvo pirmasis politikų prioritetas.
Vis dėlto šiandien aplinkybės yra pasikeitusios. Pasaulis mokosi gyventi pandemijos režimu. Finansinės sąlygos yra palankios daugumoje besiformuojančios rinkos ekonomikos šalių – iš dalies ir dėl centrinių bankų įgyvendinamo kiekybinio skatinimo, likvidumu užliejusio pasaulinę finansų sistemą. Didžioji dalis 1 trln. JAV dolerių TVF „karo iždo“ kol kas lieka nepanaudota.
Nors nežinomybė dėl ateities neatslūgsta, vis daugiau Fondo šalių narių pasisako už tai, kad TVF skolinimo programose būtų grįžtama prie sąlygų politikos ir reformų darbotvarkės. TVF sąlygų politika, žvelgiant istoriškai, yra institucijos DNR ir pasaulinė viešoji gėrybė. Reikalavimas reformuoti ekonomiką mainais už teikiamą finansavimą padėjo išjudinti struktūrinius pokyčius ne vienoje šalyje, ypač – besivystančiose rinkos ekonomikose.
Pavyzdžiui, sąlygų politika suvaidino reikšmingą vaidmenį Ukrainoje (kovos su korupcija, dujų kainų liberalizavimo srityse) ir Moldovoje (pertvarkant bankų sektorių). Kartu sąlygų politika padeda užtikrinti, kad šalis lėšų gavėja sugebės pati atsistoti ant kojų, paspartinti ekonomikos plėtrą ir grąžinti skolą Fondui. Galiausiai ūkį pertvarkanti šalis lengviau atgauna investuotojų pasitikėjimą, todėl TVF programos ir atlieka katalizatoriaus vaidmenį pritraukiant papildomą finansavimą iš kitų šaltinių.
Tikėtina, kad pasaulis po COVID-19 pandemijos atrodys kitaip. Dalis sektorių (pvz., oro linijų verslas) gali prarasti turėtas pozicijas, dalis (pvz., skaitmeninės paslaugos) užims didesnę rinkos dalį nei anksčiau. Valstybės deklaruoja siekį susigrąžinti strategiškai svarbių prekių gamybą į savo teritoriją ir didinti ekonominę autonomiją, o tai reikš pokyčius pasaulinės vertės grandinėse. COVID-19 šokas, paveikęs pasaulinę visuminę paklausą, dar ilgą laiką gali neigiamai veikti žaliavų kainas.
Taigi, pandemija programuoja struktūrinių pokyčių poreikį, įskaitant ir pokyčius besiformuojančios rinkos ekonomikos šalyse. TVF šioje srityje gali imtis lyderio vaidmens ir, remdamasis sąlygų politika, pakreipti į Fondą besikreipiančių šalių ekonomikos laivą tinkama linkme, taip palengvindamas jų prisitaikymą prie naujojo popandeminio pasaulio. Tai turėtų teigiamos įtakos ir tolesnei viso pasaulio, taigi ir Lietuvos, ekonomikos raidai.
Kita vertus, reikšmingas sąlygų politikos silpnėjimas pakeistų Fondo DNR – šalys netektų svarbaus sisteminių pokyčių variklio. Tai suprasdamas, TVF greičiausiai palaipsniui grįš prie ankstesnio TVF programų modelio, bet į sąlygų politikos turinį kurį laiką bus žiūrima lanksčiau, atsižvelgiant į tolesnę pandemijos raidą.
