Pradėkime nuo to, kad asmeniškai neturiu nieko prieš IPO. Tikrai manau, kad tai svarbu Lietuvos kapitalo rinkai ir, naudojant apgalvotai ir profesionaliai, gali būti naudingas įrankis efektyvinti Valstybės valdomų įmonių portfelį ir, svarbiausia, galimybė Lietuvos vartotojams šalia tarifo mokėtojų, tapti investuotojais.
Visgi, viena pusė, kurios intereso atstovavimo šiame procese trūksta, yra Lietuvos valstybė. Atrodo, kad tai turėtų būti finansų ministro darbas, tačiau, panašu, kad ambicija tapti „istorinio“ IPO krikštatėviu yra didesnė nei atsakomybė prieš piliečius, kurie suneša praktiškai visas „Ignitis“ pajamas.
Todėl noriu pasižiūrėti į šį IPO iš Lietuvos valstybės, o tai reiškia iš visų mūsų, vertės perspektyvos.
Kas yra parduodama. „Ignitis“ vadovai sako, kad jie siūlo investuotojams reguliuojamo monopolinio verslo stabilumą ir „tarptautinės žalios plėtros“ perspektyvą. Na, pastaroji perspektyva yra daugiau PR‘inis šūkis, nes, kaip ir nurodyta IPO prospekte, 8,5 iš 10 eurų „Ignitis“ uždirba Lietuvoje, iš Lietuvos vartotojų sumokėto tarifo:7 eurai ateina iš elektros ir dujų skirtomojo tinklo tarifo, 1 euras iš sisteminių paslaugų tarifo, 0,25 eurai iš tiekimo tarifų, dar dalis uždarbio susiję su kitais paramos tarifais. Taip, įmonė deklaruoja ambicingus plėtros planus, bet už ateityje planuojamą pelną šiandien niekas pinigų nemoka. Atvirkščiai – visi nori saugiai uždirbti, todėl tikisi, kad akcijų kaina bus su nuolaida, kuri garantuotų solidžią grąžą net ir nevykstant plėtrai.
Kam reikia IPO. Sprendimas daryti IPO buvo priimtas remiantis Finansų ministerijos sudarytos darbo grupės slapta analize. Tačiau nebuvo atlikta analizė, kuri vertintų visą valstybės valdomą portfelį, kitus potencialius IPO, veiklų atskyrimą ir grupavimą, ir kitus sprendimus siekiant didesnės pardavimo kainos, t.y. daugiau vertės valstybei. Jau nekalbant apie tai, kad procese nebuvo viešos diskusijos, įtraukiančios visas suinteresuotas šalis. Tikėtina, kad ir didžioji dalis Seimo narių apie šį projektą nelabai ką žino.
Pagrindinis argumentas, kad IPO reikia dėl to, kad būtų pinigų investicijoms, yra mažų mažiausiai silpnas, nes daugiau nei 85 proc. „Ignitis” pajamų ateina iš įvairių tarifų, įskaitant 70 proc. iš tinklų tarifo, kuris nustatomas atsižvelgiant į investicijų poreikį. Monopolinę veiklą ir atsiperkančius projektus be vargo galima finansuoti skolintomis lėšomis, dirbant su bankais, leidžiant obligacijas, mažinant dividendus ar didinant valstybės investiciją. „Ignitis“ 100 proc. akcijų priklauso valstybei, kuri laiduoja už įmonę, ir dėl to įmonės kredito reitingas tiesiogiai susietas su Lietuvos. Taigi, jeigu sakoma, kad IPO pajamos bus skirtos investicijoms, kurios svarbios Lietuvai, tuomet pigesnis kelias būtų valstybei pasiskolinti (o gal tiesiog dalį DNR plano „pinigų lietaus“ lėšų skirti investicijai į „Ignitis“). Tuomet šie pinigai kainuotų praktiškai nulines palūkanas, tuo tarpu IPO atveju, jie kainuos ženkliai daugiau – apie 10 proc.
Kaina. Nustatytas kainos rėžis, net ir geriausiu scenarijumi, neleis pasiekti finansų ministro viešai iškelto tikslo gauti 10-12 EBITDA daugiklį. Esant maksimaliai rėžio kainai, daugiklis nesieks 10, vertinant koreguotą įmonės 2019 metų EBITDA. Pastaraisiais metais įmonė nepasiekė netgi valstybės jai keliamo grąžos tikslo, taigi, galvojant apie tikrąją vertę, reikia vertinti ne 2019 metų, o 2020/2021 prognozuojamos EBITDA vidurkį. Tokiu atveju parduodant būtų gautas 7,5-8,5 EBITDA daugiklis.
Be to, vertinant suplanuotas investicijas į tinklą ir jau įgyvendinamus projektus (tokius kaip kogeneracinės jėgainės Kaune ir Vilniuje), jau 2022 metais EBITDA bus iki 30 proc. didesnė nei 2019, o tai reiškia, kad realiai dabar akcijos parduodamos už maždaug 7 EBITDA daugiklį. Panašu, kad IPO daromas 1-2 metais per anksti. Verta paminėti, kad panašių Europos energetikos įmonių akcijomis prekiaujama su 11-12 EBITDA daugikliu. Taigi, vertinant Valstybės naudą, geras rezultatas būtų už 27,8 proc. akcijų gauti ne iki 580 mln. eurų, o iki 850 mln. eurų.
Mažmeniniai investuotojai. Kuo didesnio kiekio akcijų pardavimas už palankią kainą Lietuvos gyventojams būtų vienintelis pagrįstas šio IPO argumentas. Įmonė pritrauktų lėšų, o Lietuvos piliečiai, kurie suneša jos pajamas per tarifą, taptų „Ignitis“ akcininkais ir gautų grąžą. Visgi, „Ignitis“ sprendimas mažmeniniams investuotojams – Lietuvos piliečiams – garantuoti tik po 100 akcijų (įsipareigojant jas nupirkti maksimalia rėžio kaina) parodo, kad prioritetas teikiamas užsienio instituciniams investuotojams.
Tikslas turėtų būti kuo daugiau tarifo mokėtojų padaryti investuotojais. Iš tiesų, „Ignitis“ akcijų paketas už patrauklią kainą būtų daug geriau nei rinkiminės 200 eurų išmokos. Tai galėtų būti pritaikyta ir kitų valstybės įmonių IPO, o Lietuvos kapitalo rinkos aktyvumas, į ją įsiliejus būriui mažmeninių investuotojų, ženkliai išaugtų.
Išvada. Jeigu trumpai, „Ignitis“ IPO procese parduodamas monopolinis pelnas, kurį Lietuvos vartotojai suneša per tarifą. Šis IPO nėra būtinas ir jis daromas neatlikus strateginio vertinimo ir netinkamu metu, o kaina yra naudinga pirkėjams (instituciniams investuotojams), o ne pardavėjui (Valstybei). Prioritetas nėra skiriamas Lietuvos mažmeniniams investuotojams, nors būtent jie ir turėtų būti pirmieji naudos gavėjai. Deja, bet visas šis asmeninėmis ambicijomis paremtas skubotas, brangus ir nevisiškai skaidrus IPO projektas, kurio tikslas yra „spėti iki rinkimų“, dar kartą iliustruoja kaip lengva žaisti ne savo pinigais (ypač kai jie yra Valstybės, t.y. mūsų visų), ir pigiai parduodant (IPO), brangiai pirkti (įsigyjami žaliosios energetikos projektai).
