Tai, kad jų yra daug, byloja ir Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) parengta ataskaita apie būtiniausių apsaugos priemonių kovai su Covid-19 pirkimo sutartis. Ji skelbia, kad 2020 m. sausio – gegužės mėnesiais apsaugos priemonių, specialios paskirties drabužių ir jų priedų pirkimams išleista 84,4 mln. Eur, sudaryta 1 241 sutartis. Dar 9,7 mln. išleista transportavimo paslaugoms pirkti.
Tai tik dalis sudarytų sutarčių. Kitų su COVID-19 susijusių pirkimų sutarčių, kurių pagrindu buvo įsigyjamos apgyvendinimo, maitinimo, viešinimo, draudimo ir kitos prekės ir paslaugos, VPT analizę dar tęsia ir pristatyti ketina kiek vėliau.
Didžioji dalis viešųjų pirkimų pandemijos metu vyko neskelbiamų derybų būdu. Čia vertėtų atkreipti dėmesį į esminį iššūkį, dėl kurio šiandien tiek verslui, tiek viešajam sektoriui kyla daug klausimų: ar pagrįstai nuspręsta daryti neskelbiamus pirkimus, ar pirkimai skubos tvarka buvo vykdyti tinkamai, ar teisėtai ir motyvuotai buvo pakeistos bei nutrauktos viešųjų pirkimų sutartys?
Žinoma, vykdyti neskelbiamą pirkimą savaime nėra neteisėta. Teisės aktuose yra numatyta keletas išimčių, kurios leidžia viešuosius pirkimus organizuoti tokiu būdu. Viena jų yra susijusi su nenumatytomis aplinkybėmis, kuomet prekių ar paslaugų tenka įsigyti skubiai, kaip ir atsitiko prasidėjus Covid-19 pandemijai. Kaip numatoma įstatymuose, tokiu atveju perkančioji organizacija pasirenka tiekėjus, kuriems siunčiamas kvietimas dalyvauti pirkime.
Antroji pandemijos banga nebus nenumatyta aplinkybe: galios kitos žaidimo taisyklės
Tačiau dabar, ruošiantis antrajai bangai, pandemija jau nebus laikoma nenumatyta aplinkybe, kuri leistų ypatingos skubos tvarka pasirašyti sutartis, tad visos viešųjų pirkimų procedūros turės būti vykdomos įprasta tvarka. Jei nebus viešai skelbiamo konkurso ir kitų oficialių procedūrų, toks perkančiosios organizacijos veiksmas galės būti laikomas neteisėtu.
Dėl šios priežasties perkančiosios organizacijos turi iš anksto planuoti savo poreikį bei pasinaudoti kitais joms prieinamais įrankiais reikiamų prekių, paslaugų ar darbų įsigijimui – sudaryti preliminariąsias sutartis, nurodyti preliminarius prekių kiekius, numatyti aiškius sutarčių nutraukimo ar sustabdymo pagrindus ir pan. Kitaip tariant – antroji banga yra numatoma, prognozuojama ir jos tikimybė yra didelė, tad analogiškos taisyklės galioja ir planuojant bei vykdant viešųjų pirkimų procedūras.
Skuboti sprendimai verslui grįžo bumerangu
Turbūt natūralu, kad esant tokiai netikėtai situacijai, kaip kad užklupus pandemijai, klaidų ir chaoso visiškai išvengti neįmanoma. Apžvelgiant viešųjų pirkimų patirtį pirmosios bangos metu galima pastebėti, kad kai kuriais atvejais verslas skubotai priimdavo sprendimus dalyvauti pirkimuose, nepasvėręs galimybės įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus.
Būta sutrikimų vykdant jau pasirašytas sutartis – užmiršta apie kilusius iššūkius laiku informuoti perkančiąsias organizacijas, neprašyta susitarti dėl terminų pratęsimo ar pakeitimo, nevykdytas pakankamai aktyvus bendradarbiavimas su perkančiosiomis organizacijomis. Vis dėlto vienos skaudžiausių verslo pamokų išmoktos net ne dėl sudarytų sutarčių vykdymo problemų, o dėl netinkamai vykdytų ar apskritai neatliktų viešųjų pirkimų procedūrų.
Iš dalies tokia vyravusi skuba esant ekstremaliai situacijai yra suprantama, nes prioritetu tapo sveikatos klausimų sprendimas, tad viešieji pirkimai ir preciziškas procedūrų laikymasis nuėjo į antrą planą tiek viešajam, tiek privačiam sektoriui.
Dauguma verslų, norėdami geranoriškai padėti spręsti netikėtai užklupusią problemą, pradėjo sutartus įsipareigojimus vykdyti dar iki sutarčių pasirašymo (kartais ir visai be sutarčių). Deja, toks elgesys sugrįžo bumerangu.
Nereikia ir minėti, jog tokia situacija, kai už paslaugas žadama atsiskaityti, o darbai pradėti iki sutarties pasirašymo, visuomet yra rizikinga. Vis dėlto, esant ekstremaliai situacijai buvo taikomos įvairios išimtys.
Kai kuriais atvejais verslas į tai žvelgė pro pirštus solidarizuodamasis su problemų sprendėjais ir gana naiviai pasitikėdamas valstybės biurokratiniu aparatu ar adekvačiai neįvertindamas jo lankstumo galimybių.
Nesumokėjus už paslaugas ketina kreiptis į teismą
Taip atsitiko ir su programėlę „Karantinas“ Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui (NVSC) kūrusiu startuoliu „Lympo“, kurio operatorius Lietuvoje – bendrovė „IT sprendimai sėkmei“ šiuo metu ruošia virš 100 tūkst. Eur vertės ieškinį. Programėlė „Karantinas“ skirta kasdien sekti koronaviruso simptomus, saviizoliacijos priežiūrai ir prevenciniams veiksmams skatinti.
Minėta ieškinio vertė prilygsta su NVSC raštu suderintai programėlės kūrimo sąmatai, nes už atliktus darbus užsakovas neatsiskaitė, nors ją visuomenei oficialiai pristatė dar balandžio 7-ąją per spaudos konferenciją Vyriausybėje. Šios aplinkybės rodo, kad buvo išsakytas aiškus lūkestis ir ištransliuota žinutė, jog paslauga yra užsakyta ir sutarta dėl jos kainos. Nepaisant to, jog paslauga buvo priimta ir viešai pristatyta, už ją atsiskaityta nebuvo.
Tokių atvejų, kai pandemijos metu susitariama pirkti prekę ar paslaugą be sutarties Lietuvoje gali būti ne vienas. Todėl šiandien visų šių įmonių galimybės apginti savo interesus iš esmės priklauso nuo to, ar turi tokį susitarimą įrodančius rašytinius dokumentus, ar darbai buvo atlikti, ar buvo priimti, ar buvo susitarta dėl darbų (paslaugų ar prekių) kainos.
„Lympo“ byloje tariantis dėl paslaugos kainos ir termino su užsakovu buvo susirašinėjama el. laiškais, tad objektyvūs įrodymai egzistuoja. Nepaisant to, šį susitarimo faktorių ir paslaugos vertę „Lympo“ dar reikės įrodyti teisme, nes rašytinė sutartis taip ir nebuvo sudaryta.
Tad, jei ir ateityje pasikartos panašios situacijos, verslas turi būti aktyvus pats ir siekti, kad susitarimas būtų nedelsiant patvirtintas raštu, o valstybės pažadai taptų ją įpareigojančiais.
„Lympo“ yra „SPC legal“ kontoros, kurios partnerė yra autorė, klientas.
Viešasis sektorius keičia sutartis – jame numato daugiau lankstumo sau
Pastebėjau, kad viešasis sektorius karantino metu buvo lankstesnis, aktyviau bendradarbiaujantis ir supratingesnis – pandemija nenurašyta kaip „tiekėjo problema“. Mano patirtis rodo, kad daugeliu atveju dėl būtino sutarčių pakeitimo pavyko susitarti geranoriškai.
Kita vertus, reikia atkreipti dėmesį, kad daugelyje sutarčių, kurias sudaro viešasis sektorius, paprastai nėra aptartos panašios ekstremalios situacijos ir padariniai, tačiau šiuo metu reikšmingai pasimokyta iš šios situacijos ir naujai viešojo sektoriaus sudaromose sutarties sąlygose jau detaliau ir aiškiau apibrėžiamos galimybės stabdyti sutarčių vykdymą, pratęsti jų terminus, pakeisti subtiekėjus, prekes kitomis ir pan. Tai rodo, jog viešasis sektorius išmoko pamokas ir padarė išvadas.
Ir nors esminių pokyčių viešųjų pirkimų reguliavime neatlikta, yra nemažai Viešųjų pirkimų tarnybos ir kitų institucijų išaiškinimų, rekomendacijų, apžvalgų, kurios padėjo formuoti bendrą požiūrį į pirkimų vykdymą krizės metu. Kiekviena perkančioji organizacija sutarties sąlygas apsprendžia pati, bet būtent VPT rekomendacijos ir problemos, su kuriomis susidurta pandemijos metu davė pagrindą keistis ir tikėtina, kad panašių problemų ateityje bus išvengta, o antrąją bangą (jei tokia bus) pasitiksime labiau pasiruošę.
