Įvairiuose socialiniuose forumuose diskusijos pakeliamos ir į dar aukštesnį lygmenį – jei Europa gamybą patikės taršiai Kinijos pramonei, ar atsigręžę vien į žiedinę ekonomiką, netapsime priklausomi nuo tolimosios Azijos šalies?
Praėjusią savaitę U. von der Leyen paskelbė planą vos per dešimtmetį anglies dvideginio emisijas Bendrijoje sumažinti 55 proc. Kai kuriose ES narėse senbuvėse tokie ambicingi tikslai vertinami atsargiai – politikai supranta, kiek tam prireiks investicijų.
Lietuvoje atsargesnių scenarijų nesiimama, nors ekonomika susiduria su pandemijos iššūkiais. Ne gana to, Seimo nariai yra patvirtinę vadinamąjį „Klaipėdos paketą“, kuriuo griežtinami aplinkos apsaugos reikalavimai įmonėms. Iš pradžių buvo sutarta, jog reikalavimai dėl taršos leidimų ir birių bei kitų kietųjų medžiagų patekimo už įmonės veiklos teritorijos įsigalios 2022 m. pradžioje, vėliau persigalvota. Dabar net siūloma, kad pakeitimus derėtų įvesti jau nuo šių metų lapkričio. Verslas tokius terminus pagrįstai vadina nerealistiškais ir prašo palikti pereinamąjį laikotarpį, per kurį įmonės galėtų įdiegti reikalingas priemones.
Daugumai įmonių užtikrinti naujas įstatymo nuostatas prireiks laiko pasiruošti, tad staigus griežtesnių reikalavimų atkėlimas galėtų sutrikdyti ir kai kurių įmonių veiklą. Kai kada leidimų atsinaujinimas gali užtrukti ir pusę metų, o kartais ir dar ilgiau. Be to, pačių aplinkosauginių priemonių įsidiegimas įmonėse pareikalaus ne tik laiko, bet ir nemažų neplanuotų investicijų itin trumpu laikotarpiu, kai įmonės savo biudžetus planuoja iš anksto.
Praktika, kai dėl pavienių atvejų keičiamas įstatymas, kuris paveiks labai platų visos šalies įmonių ir ūkio subjektų ratą, yra ydinga. Tai paliestų ne tik gamybines įmones, bet ir ūkininkus, atliekas tvarkančias, šildymo, keleivinio transporto ir kitas įmones. Kodėl siekiama skubotai keisti tvarką, jei ir pagal šiuo metu galiojančias įstatymines normas aplinkosaugininkai turi visas galimybes išspręsti taršos klausimus.
Dar viena rengiamo įstatymo yda – objektyvių duomenų ir tyrimų, kas ir kokią taršą sukelia tam tikrose šalies zonose stoka. Tikrai neteko girdėti, kad būtų atlikti kompleksiniai tyrimai jautriose zonose – aplink Kazlų Rūdą, Elektrėnus, Naująją Akmenę, Mažeikius ar Klaipėdą.
Potencialių taršos šaltinių yra įvairių ir turint tik pagrįstus duomenis būtų galimas tikslingas papildomų aplinkos apsaugos priemonių įdiegimas.
Tokį daug kaštų reikalaujantį įstatymą siūloma paankstinti įmonėms itin jautriu finansiniu laikotarpiu, kai dėl COVID-19 pandemijos ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje verslas susiduria su dideliais ekonominiais iššūkiais ir neužtikrintumu dėl savo ateities, kai įmonės suka galvą, kaip išlaikyti darbuotojus ar apskritai kyla išlikimo klausimai. Bet kokie papildomi privalomi reikalavimai šiuo laikotarpiu įmonėms gali reikšti nepakeliamą naštą, kuri kristų ne tik taršioms, bet ir nieko dėtoms bendrovėms.
Tad atsižvelkime į Europinę įvairių valstybių patirtį ir nepulkime pertekliniais reikalavimais stabdyti šalies ūkio.
