Tad šiai dienai nėra klausimo, ar statyti. Klausimas – ką, kur ir kaip statyti?

Visgi, vargu ar galime tikėtis, kad NT rinkoje niekas nepasikeitė ir gyvenimas netrukus tekės ta pačia vaga kaip iki pandemijos. Karantinas privertė naudotis nuotolio darbo galimybėmis. Ar ši mintis buvo nauja? Žinoma, kad ne, neabejotinai daugelis kompanijų šią mintį kartas nuo karto pasvarstydavo bent jau teoriniame lygmenyje, bet padėdavo atgal į stalčių, nes visgi baugu. O jei kris efektyvumas, jei darbuotojai praras bendrumo ir komandiškumo jausmą ir t. t.

Karantinas buvo priverstinė proga nuotolinį darbą išbandyti praktikoje. Ir panašu, kad daugybei pasaulinių kompanijų tai tiko. Bet darbo iš namų idėja yra didelį neapibrėžtumą NT vystytojams kuriantis veiksnys. Jau dabar Lietuvoje kai kurios organizacijos mažina biurų plotus ne dėl atleidimų, o dėl to, kad dirbdami iš namų jų darbuotojai sudaro visai patrauklias ilgalaikes sąlygas sutaupyti biuro išlaikymui.

Mažėja išlaidos ne tik nuomai, bet ir biure išgeriamai kavai ar kitiems darbuotojų poreikiams. Pastaruoju metu daugiau kompanijų kreipiasi į teisininkus norėdamos dalį nuomojamo ploto subnuomoti, „perkelti“ kitam nuomininkui bei ieško būdų, kaip nebenaudojamomis erdvėmis oficialiai „dalintis“ su kitomis organizacijomis.

Ką sako pasaulinės biurų traukimosi tendencijos? Pavyzdžiui, „Uber“ paskelbė, kad leis daugeliui darbuotojams dirbti iš namų iki 2021 m. birželio ir suteikė kiekvienam 500 JAV dolerių darbo vietai namuose įsirengti, „Twitter“ ir „Facebook“ paskelbė, kad bent jau dalis darbuotojų galės dirbti nuotoliniu būdu neterminuotai ir t. t.

Nepaisant galimų negatyvių nuotolinio darbo efektų, yra daugybė pozityvių, tokių kaip galimybės pritraukti į savo kompaniją tuos talentus, kurių anksčiau nebuvo galimybės įdarbinti, pvz. iš kito miesto ar valstybės, labiau į darbo rinką integruoti neįgaliuosius, pasiūlyti lakstesnes darbo galimybes mažus vaikus auginantiems asmenims ir pan.

Žinoma, kaip minėjau, kaštų mažinimas biuro išlaikymui taip pat ne paskutinėje vietoje. Jei pavyks darbo efektyvumą išlaikyti aukštą ir nenuvilti klientų, daugelis kompanijų neabejotinai daugiau ar mažiau naudosis šia alternatyva. Juolab, kad daugelis darbuotojų nori dirbti iš namų bent jau dalį laiko. Tad nuotolinis darbas gali tapti win win solution ir darbdaviui, ir darbuotojui.

Jei nuotolinio darbo tendencija taps ilgalaike, iki pandemijos įprastų biurų poreikis sumažės, daugiau dėmesio bus skiriama susirinkimų ir susitikimų erdvėms pagal poreikį, mažiau įprastoms darbo vietoms ir pan. Bendradarbystės erdvės, kuriose susirinkimų kambariai naudojami pagal poreikį kelių kompanijų, gali tapti jau ne tik mada, o realiai geriausiu sprendimu „iš išskaičiavimo“.

Matyt, sausakimšo biuro laikai baigėsi ir daugiau ploto bus skiriama saugumo reikalavimams. Laimės tie, kurie darbuotojams užtikrins ir saugias, ir patrauklias darbo vietas. Ilgalaikės nuomos sutartys biurų rinkoje taps retenybe, o be lanksčių sutarčių keitimo sąlygų verslo centrams vargu ar bus lengva surasti klientą. Gal geriau kiek brangiau, bet lanksčiau?

O kai tai reiškia gyvenamojo būsto rinkai? Jei abu suaugusieji šeimos nariai dirba per nuotolį, tai reiškia, kad poreikis gyventi arčiau miesto centro ženkliai mažėja. Jei šeima augina mažus ar mokyklinio amžiaus vaikus, nebe darbo vietos fizinė lokacija tampa svertu, o vaikų ugdymo įstaigos. Tada ir mažesni miestai gali įgauti naują kvėpavimą, nes koks tikslas vaiką leisti į sausakimšą perpildytų klasių sostinės mokyklą, jei mažesniame mieste ir mokinių skaičius klasėje mažesnis?

Žinoma, vienišiems, jauniems ir vaikų neturintiems žmonėms, dažnu atveju svarbu likti ten, kur susiformavę jų socialiniai centrai. Bet nereikia pamiršti, kad kaip tik dabar tas laikas, kad gausioji millennials karta augina vaikus – jiems reikia ir didesnio ploto būstų už prieinamą kainą, ir netoli esančių ugdymo įstaigų. Tad pandemija gali pakoreguoti ir biurų, ir gyvenamojo būsto rinkų taisykles. Su tuo susijusiam verslui svarbiausia prisitaikyti.