Tai – toli gražu ne pirmas toks mėginimas atsakyti į senokai keliamus klausimus. Ištraukti piliečius iš socialinės atskirties skiriant solidžias negrąžinamas dotacijas mėgino ir Suomija, ir Švedija. Ten daryta kiek kitaip: už tai, kad įsidarbino, žmogus gaudavo papildomą paramą tam tikrą laiką. Jų patirtis buvo dvejopa.
Švedijoje papildomos lėšos nepadarė didesnio poveikio. Suomijoje pastebėta atvirkštinė reakcija: žmonės siekė specialaus bedarbio statuso, kad gautų tą išmoką, dirbo, kol ji buvo mokama, o paskui grįžo į sau įprastą nedarbo ir socialinės paramos būvį. Tai netapo postūmiu į darbo rinką.
Tie pavyzdžiai liudija apie skirtingą mentalitetą, todėl aktualūs ir mums, nes šiuo laikotarpiu Lietuvoje irgi vyksta savotiškas socialinis eksperimentas. Švedijoje yra labai aukštas pragyvenimo lygis, jie yra įpratę gauti orias pajamas nepriklausomai nuo to ar turi darbą, ar jo ieškosi. Todėl tie keli šimtai eurų nesudarė didelio skirtumo. Suomijoje – kiek kitaip. Ten daug kas priklauso nuo regionų, savivaldos. O eksperimentas parodė, kad jie geba lanksčiai prisitaikyti prie naujų sąlygų ir nedirbdami gauti daugiau.
Spėju, kad Vokietijoje bus dar kitaip. Tai – didelių kultūrinių skirtumų šalis, kur mentalitetas labai nevienodas, jei lyginsime Rytų ir Vakarų žemes. Vienur – daug atvykėlių iš kitų šalių, kitur – tradicinės vertybės ir požiūris į valstybės gerovę, šeimą, bendruomenę. Pavyzdžiui, Bavarijoje žmonės ir šiais laikais gatvėse per šventes dėvi tautinius kostiumus – tai labai aiškus ženklas, liudijantis jų puoselėjamus dalykus. Tose žemėse eksperimento dalyviai siektų greičiau įsidarbinti ir nebūti išlaikomi. Čia suma nebūtų svarbi.
Ką turiu mintyse kalbėdama apie eksperimentą Lietuvoje? Kalbu apie darbo paieškos išmoką, dėl kurios pastaruoju metu daug diskutuojama. Galiam įžvelgti kelias kryptis. Prasidėjus pandemijai skirti tokią išmoką buvo teigiamas dalykas jau vien todėl, kad šiuo laikotarpiu darbo paieška iš tiesų yra apsunkinta. Jei žmogus neteko darbo sektoriuje, kuris atsigauna sunkiau, jo paieškos trunka ilgiau. Pernai integracijos į darbo rinką rodiklis buvo 2,8 mėnesio, o šiemet – jau ilgiau nei pusė metų.
Jauniems studijas baigusiems žmonėms darbo paieškos irgi užtrunka ilgiau, ypač jei rinkosi specialybę socialinių mokslų srityje: vadybos, žmogiškųjų išteklių ir panašiai. Jiems ta išmoka yra gyvybiškai svarbi, nes kitų pajamų gauti jie negali. Žinau situacijų, kai jaunoje šeimoje abu sutuoktiniai neteko darbo tame pačiame sektoriuje, todėl tie 400 valstybės kas mėnesį mokamų eurų tapo parama ieškantis naujo darbo. Ar ji pakankama – kitas klausimas, tačiau tokie dabar yra valstybės pajėgumai.
Kita grupė – tie, kuriems iki pensijos liko nedaug, tačiau jie ar iš kažkur grįžę, ar turėję ilgesnę pertrauką, todėl neturi privalomo 12 mėnesių darbo stažo ir negali pretenduoti į socialinę draudimo išmoką. Jiems darbo susirasti irgi sunku, todėl šio parama padėjo užsitikrinti bent minimalų pragyvenimo šaltinį.
Vis dėlto yra ir kitų dalykų. Pastebime, kad užsienyje gyvenantys tautiečiai registruojasi Užimtumo tarnyboje, pildo prašymus nurodydami adresą Lietuvoje, nes tokie yra reikalavimai, bet telefonas – užsienio šalies. Stebėtinas mąstymas, nes tie dalykai yra lengvai patikrinami. Su jais bus susiekta, pateiktas darbo pasiūlymas. Jie nepildo išsilavinimo dokumentų, todėl automatiškai pretenduoja į nekvalifikuotą darbą, o tokių pasiūlymų yra pakankamai. Tai, kad žmogaus nėra Lietuvoje, išaiškėja labai greitai. Tai – ciniškas siekis pasinaudoti situacija mūsų visų sąskaita.
Mums tai reiškia administracinę naštą ir atskleidžia dalies lietuvių požiūrį į savo valstybę, iš kurios jie išvažiavo, prie kurios savo darbais jie neprisideda, tačiau esant galimybei linkę numelžti. Šie pinigai –visų mūsų ateityje grąžintina suma, visai nesvarbu, kokia forma ji ateina: per struktūrinius fondus ar ES paramą, tuos biudžetus sunešame visi.
Dar vienas aspektas – tai šešėline ekonomika. Pamatėme dešimtis tūkstančių žmonių, kurių darbinės veiklos oficialių požymių nebuvo iki kovo mėnesio. Galima daryti dvi prielaidas. Arba jie gyveno užsienyje ir kūrė savo gyvenimą svetur, bet dėl darbo rinkos apribojimų turėjo grįžti namo ir registruotis Užimtumo tarnyboje. Arba – tai šešėlinės ekonomikos požymis, parodantis, kokia visuomenės dalis turėjo nelegalias pajamas ir jiems nebuvo jokios reikalo kažkur registruotis.
Ši laikina paramos forma – būdas gauti pajamų. Su jais aktyviai dirba atvejo vadybininkai, įsitraukia savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos. Todėl tikėtis, kad pusę metų valstybė tiesiog mokės pinigus ir nemėgins įtraukti į darbo rinką – naivu. Juolab, kad laisvų darbo vietų skaičius Lietuvoje kas mėnesį auga. Žmogus turi suprasti, kad registracijos Užimtumo tarnyboje svarbiausias tikslas – ne išmokai, tačiau tvariai darbo vietai gauti.
Nemanau, kad išmokų laikotarpiui gruodžio gale pasibaigus daugelis šių žmonių nutrauks registraciją Užimtumo tarnyboje. Žinoma, bus ir tokių, tačiau dalis suaktyvės ir supras, kad geriau turėti stabilias pajamas, o ne dairytis išmokų, kuri negali užtikrino oraus pragyvenimo ir stabilaus pagrindo po kojomis. Tai, kad šešėlyje buvę žmonės tampa matomi – jau laimėjimas. Aiškinamės, ko reikia, gal perkvalifikavimo, psichologo ar kitokios pagalbos. Jiems dabar skiriama ir lėšų, ir dėmesio. Net jei 20 proc. tų žmonių suaktyvės – jau bus valstybės laimėjimas.
Vienose šalyse eksperimentus rengia mokslo įstaigos, kitur išbandymus siunčia pats gyvenimas. Nepaprasti laikai Lietuvoje reikalauja išskirtinių sprendimų, o jų pasekmes jausime ilgai. Tačiau visi tie išmėginimai visų pirma pateikia vieną bendrą atsakymą: žmogus yra socialinė būtybė. Savęs realizacija yra kur kas svarbesnė nei tiesiog egzistencija.
Galima žmogui mokėti pinigus už tai, kad jis nieko neveiktų, tačiau didžioji dalis yra linkę kurti pridėtinę vertę, ieškoti savo vietos bendruomenėje, mieste, valstybėje. Lietuvoje prieš 10 metų apie savanorystę tik pradėjome kalbėti, o dabar yra daugybė organizacijų, kurios nesunkiai surenka savanorių net ir iš dirbančių žmonių. Taip yra todėl, kad įprastinė veikla žmonėms nebėra pakankama. Tai yra gerai. Juk mūsų prigimtis – tobulėti ir ieškoti savęs.
Po 5–10 metų mus visus vienaip ar kitaip palies robotizacijos procesai, kai kurios profesijos taps mažiau reikšmingos, kitos išnyks. Dalis žmonių gali pasijusti nereikalingi. Kad taip neatsitiktų būtina atminti apie galimybę ir poreikį mokytis, tobulėti visą gyvenimą. Dabar yra gera forma pažvelgti į save iš šalies, pagalvoti apie tai ir įsivertinti galimybes keistis.
Užimtumo tarnyba šiemet sudarė galimybę lietuviams nemokamai nuotoliniu būdu mokytis begalės profesijų „Coursera“ platformoje. Tai jau padarė tūkstančiai žmonių. Kuo daugiau bus tai suprantančių žmonių, tuo mūsų šalyje bus šviesiau.
