Tačiau kas gali būti blogai su siūlymu indeksuoti pensijas Lietuvoje, kai čia jos – vienos mažiausių ES?
Visų pirma, pradėkime nuo paties indeksavimo prasmės. Indeksavimas – tai pensijų dydžio „surišimas“ su koeficientu. Pastarasis paremtas 7 metų – apskaičiavimo metų, trejų prieš tai buvusių metų ir trejų prognozuojamų metų – darbo užmokesčio fondo augimo duomenimis. Jei indekso apskaičiavimo metais ir (ar) po jų einančiais metais bendrojo vidaus produkto palyginamosiomis kainomis ir (ar) darbo užmokesčio fondo pokyčiai procentais yra neigiami, pensijos neindeksuojamos. Tais atvejais, kai indeksavimas nevykdomas, taikomi praėjusių metų gruodžio mėnesį galioję dydžiai. Paprastai tariant, jei šalyje auga ekonomika ir darbo užmokestis, bei pavyksta subalansuoti pensijų draudimo rūšies pajamas ir išlaidas, pensijos yra didinamos. Jei ekonomika traukiasi – pensijos neliečiamos. Tiesa, ir nemažinamos – net jei darbo užmokestis mažėja.
Logiška sieti atlyginimų ir ekonomikos augimą su pensijų dydžiu – juk būtent iš dirbančiųjų sumokėtų įmokų yra mokamos pensijos. Jei auga atlyginimai, dirbantieji sumoka daugiau įmokų, atsiranda galimybė didinti pensijas. Su sąlyga, kad toks padidinimas neatveria biudžete skylės. Teisingai sakoma, kad pensijos lėčiau auga, nei auga ekonomika, bet nutylima, kad jos nemažėja, kai ekonomika traukiasi. Be to pensijos auga ir kai prognozės yra per optimistinės.
Galima ginčytis dėl detalių, tačiau pats pensijų indeksavimo mechanizmas buvo sugalvotas tam, kad pensijų didinimas būtų depolitizuotas – nekiltų pagundų kilstelti pensijas, pavyzdžiui, prieš rinkimus, neatsižvelgiant į biudžeto pajėgumus tokį padidinimą atlaikyti. Tokio saugiklio rinkėjus žvejojantiems kandidatams būtinybę parodė situacija prieš 2009 krizę, kai ekonomikos nuosmukis jau buvo neišvengiamas, o mes tuo metu didinome pensijas.
Tiesa, kiek įmanoma mažiau nuo politikų įnorių priklausomą sistemą pakoregavo nuo šių metų vėlgi Prezidento iniciatyva įvestas siūlymas, leidžiantis didinti pensijas sparčiau, nei pagal apskaičiuotą indeksavimo koeficientą. Būtent dėl šio pasiūlymo pensijos papildomai ūgtelėjo maždaug 3 eurais. Prezidentas siūlo tęsti indeksavimą ir kitąmet. Anot jo, bendrai pensijų augimas kitais metais galėtų siekti apie 8 procentus. Vienokių ar kitokių pensijų formulės „koregavimų“ savo rinkimų programose numato ir partijos.
Ir įsijungia indeksavimas „kreivų veidrodžių karalystėje“ – pensijas ženkliai norima didinti net ir tuo atveju, kai net ir optimistiškai planuojant laukiama tik vangaus ekonomikos augimo, o darbo užmokesčio prognozės taip pat nežada nieko gero. Visa tai pranašauja, kad įmokų ir išmokų subalansavimo tikslai netrukus gali atsidurti praeityje ir grįšime į laikus, kai „Sodroje“ vėl kaupsis skolų kupra. Juk Pensijų įstatyme įrašyta sąvoka, kad pensijos gali būti didinamos sparčiau, atsižvelgiant į valstybės biudžeto ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto finansines galimybes – labai neapibrėžta.
Matome, kad formulės ir griežtos įstatymų nuostatos neapsaugo nuo sistemos iškraipymo, jei pritrūksta politinės valios. Kad senjorų balsus užsitikrinti siekiantys politikai verčiasi iš kailio, matome ir iš to, kad lėšų jų vienkartinei išmokai atsirado ir nukentėjusiųjų nuo koronos gelbėjimo ištekliuose. Nors pensijos dėl karantino nemažėjo, skirtingai nei didelės dalies dirbančiųjų pajamos.
Blogiausia, kad čia nukenčia patys senjorai, supriešinti su kita visuomenės dalimi – jaunomis šeimomis, dirbančiaisiais, studentais. Pabarstytais keliais eurais ar vienkartinėmis išmokomis perkama tyla visuomenėje neleidžia kilti diskusijai apie pensijų sistemos stabilumą ir aiškumą, kurie yra itin svarbūs ilguoju laikotarpiu. Senjorai ir toliau lieka priklausomi nuo politikų malonės ir rinkimų kalendoriaus. O ir tų pabarstukų galiausiai tikrai negana orioms pensijoms užtikrinti.
Beje, šiuo klausimu nesame vieniši – pensijų schemų politizacija laikoma didžiausia grėsme būsimų pensininkų lėšoms visame pasaulyje. Kaip galima motyvuoti žmones sąžiningai mokėti įmokas, rūpintis stažu ar kaupti papildomai, jei panašų rezultatą galima gauti į sistemą įdėjus nieko ar daug mažiau – vien dėl politinės malonės.
