Beje, netikėta liūtis ne tik paskandino e. sveikatos sistemą, bet ir išplukdė į paviršių visose kadencijose ištupėjusių ir tebetupinčių Lietuvos politikų atsainų požiūrį tiek į skaitmeninės ekonomikos, tiek į visos skaitmeninės visuomenės kūrimą. Mat daugelį metų Lietuva keliavo labiau ne skaitmenizacijos, bet už ES pinigus vykdomos „trinkelizacijos“ keliu.

Nors kitų pasaulio šalių pavyzdžiai rodo, kad ne gražios trinkelės, o būtent skaitmeninė visuomenė suteikia ekonomikai tiek vidinę stiprybę, tiek imunitetą, kovojant su virusais ir pandemijomis.

Pavyzdžiui, Pasaulio ekonomikos forumo ekspertai pripažino, kaip stipriausią pasaulyje skaitmeninę visuomenę sukūrė Estija. Užklupus pandemijai, profesionalus viešojo ir privataus sektoriaus skaitmenizavimas leido Estijai pereiti į karantininį režimą pačiu švelniausiu būdu. E. sveikatos sistema padėjo Estijos gydytojams efektyviai kovoti su COVID-19 pandemija. Buvo įkurta online inovacijų platforma (hakatonas), su kurio pagalba žmonės sprendė visas pandemines problemas.

Net 87 proc. Estijos mokyklų iki pandemijos naudojo e. sprendimus. Šioje šalyje dauguma ugdymo programų yra skaitmenizuotos, todėl karantino metu vaikų ugdymo procesų perkėlimas į online režimą vyko be jokių trukdžių.

Kitas pavyzdys – Bangladešas. Tai septintoji pagal augimo greitį pasaulio ekonomika. Tokius augimo tempus šiai skurdžiai pasaulio valstybei padėjo išvystyti būtent skaitmeninė ekonomika ir freelancerių (laisvų profesijų) bumas. Valstybė šalies gyventojams išugdė skaitmeninius įgūdžius, kurių dėka tie gyventojai gali tiesiog sėdėdami namuose teikti skaitmenines paslaugas visam pasauliui.

Pagal skaitmeninių paslaugų teikimą Bangladešas užima antrą vietą pasaulyje. Toks ekonominis modelis yra taip pat vienas iš atspariausių visokioms pandemijoms ir virusams.

Deja, kai kurie Lietuvos politikai savo rinkimų pažaduose prisiekė, kad darys viską, kad Lietuva netaptų Europos Bangladešu. Gaila, žinoma, mat Bangladešo pavyzdžiu kuriama skaitmeninė ekonomika būtų puiki vakcina, apsauganti Lietuvos ekonomiką nuo visokių pandeminių kataklizmų. Jau nekalbant apie aukštos pridėtinės vertės darbo vietų kūrimą regionuose ir šalies paslaugų eksporto didėjimą.

Skaitmeninė ekonomika, beje, padėtų atsakyti ir į klausimą: iš kur imsime pinigus paskolintų „pandeminių“ milijardų grąžinimui. Dar 2019 m. „McKinsey&Company“ atliktos studijos „Lithuania as a Digital Challenger“ autoriai teigia, kad skaitmenizavus visą ekonomiką Lietuva jau 2025 m. galėtų sugeneruoti papildomus 9 milijardus BVP. Juolab kad rezervų tam tikrai turime. Kaip pagrindinius, McKinsey ekspertai įvardija šiuos:

1. Darbo produktyvumas.

Lietuvoje Jis yra perpus mažesnis nei skaitmeninių lyderių (Suomija, Švedija, Norvegija, Estija, Danija, Belgija, Nyderlandai, Airija, Liuksemburgas) grupės vidurkis. Beje, Lietuvos socialistai labai nori „skandinaviškų“ atlyginimų, bet visiškai nenori skandinaviško produktyvumo.

2. 4G ryšys, kuris yra prieinamas net 98 proc. šalies gyventojų.

Pagal šį rodiklį lenkiame net kai kurias šalis skaitmenines lyderes. Įdomu ir tai, kad veržiamės būti 5G technologijos diegimo lyderiais, kai tuo tarpu visiškai neišnaudojame jau esamo 4G ryšio galimybių. Turbūt nežinome, kad su šio ryšio pagalba galime ne tik greičiau siuntinėti „selfius“, bet ir sugeneruoti papildomus BVP milijardus.

3. Didelis kiekis STEM specialistų (245 aukštųjų mokyklų absolventai 100 000 gyventojų).

Šiuo rodikliu taip pat lenkiame kai kurias šalis, priklausančias skaitmeninių lyderių grupei.

Tuo tarpu pagal „Bloomberg inovation Index“ reitingą Lietuva turi beveik daugiausiai aukštojo mokslo diplomų pasaulyje (2 vieta reitinge).

Beje, statistika apie Lietuvoje „kepamus“ aukštojo mokslo diplomus išplukdo į paviršių dar vieną paradoksą: „popierinio“ intelekto prigaminame tiek, kad nors vežimu vežk, tačiau tokio, kuris galėtų Lietuvoje sukurti stiprią skaitmeninę ekonomiką ar bent jau lietuje neskęstančias e. sistemas kol kas reikia paieškoti.

Tiesa, ir tas intelektas dažnai turi savų reikalų, visiškai nesusijusių su šalies progreso kūrimu. Iš Lietuvos emigruoja net 8 proc. aukštųjų mokyklų absolventų. Blogesnis rodiklis tarp ES šalių tik Rumunijoje.

Kita „popierinio intelekto“ dalis tiesiog mėgaujasi gyvenimu, kaulydama iš Vyriausybės pinigų visokiausių projektų ir projektėlių rašymui. Pavyzdžiui, net 9 VU mokslininkai (vadovas R. Lazutka) už 99 783 Eur nuo birželio 1 d. jau analizuoja ir iki pat naujametinių fejerverkų analizuos socialinės politikos reakcijas į COVID-19 krizės pasekmes. Nesvarbu, kad kol kas nelabai kas žino, kiek ir kokių iki tų Naujųjų metų dar bus naujų viruso bangų, o kartu ir krizės pasekmių.

Lietuvos socialinių tyrimų centro vadovas B. Gruževskis (ar jo vadovaujama grupė) už 81 tūkst. eurų kompleksiškai vertins ekonominius, socialinius ir psichologinius pokyčių darbo rinkoje aspektus.

Kita toje pačioje kontoroje dirbanti mokslų daktarė už 85 000 Eur studijuos COVID-19 pasekmes visuomenės saugumui.

Įdomu, ar tuos šimtus tūkstančių kainuojančius projektus dar kas nors skaito, išskyrus pačius projektų rašytojus? Beje, sukūrus skaitmeninę visuomenę būtų paprasčiau apskaičiuoti ir šių visų „šaraškino“ projektų tikrąją vertę bei naudą. Ir greičiausiai paaiškėtų, kad skirti lėšų atsarginiams serveriams registrų centre pirkti būtų gerokai naudingiau, nei visokiems projektams apie „reakcijas į pasekmes, kurių dar niekas nežino“.

Savo ataskaitoje „McKinsey&Company“ taip pat pateikė nemažai pasiūlymų, į kuriuos atsižvelgdama Lietuva galėtų sparčiau judėti ekonomikos skaitmenizavimo link. Kažin ar Lietuvoje dar yra profesorių ir mokslų daktarų, kurie, atsižvelgdami į minėtus pasiūlymus, galėtų Lietuvai 2025 m. padėti uždirbti papildomus 9 milijardus BVP? Ir kurie sugebėtų analizuoti naujas ekonomikos atsparumo pandemijoms galimybes, o ne kapstytis po pasekmes ir sukti tą pačią užstrigusią plokštelę tema „oi, kaip yra blogai, oi, kaip blogai“.

Teigiama, kad 2021–2027 m. Lietuvai skirtos ES paramos vienas iš pagrindinių prioritetų bus skaitmeninių procesų diegimas. Belieka tik melstis, kad taip ir būtų. Ir kad pagaliau Lietuvoje veikiančias e. sistemas galėtume lyginti su estiškais skaitmeninės visuomenės modeliais, o ne su nuskendusiu „Titaniku“.