Pasižiūrėjus televizijos siužetą, taip ir liko neaišku – kas čia blogo, jei vairuotojui pasiūlytas darbas kitos šalies įmonėje? Statybų versle ar paslaugų sektoriuje besidarbuojantiems toks pasiūlymas greičiausiai reikštų fizinį persikėlimą į kitą šalį. Vairuotojo profesija šiuo požiūriu dėkinga – vairuotojui greičiausiai nepasikeistų niekas, tikėtina, kad net automobilis, kuriuo dirba, liktų tas pats, nes prekių paėmimo ir vežimo vietos dažniausiai nesikeičia, maršrutai išlieka tie patys, nesikeičia ir užsakovai. Realiai vairuotojui jokio skirtumo, pasikeičia tik šalis, kurios biudžetui yra mokami mokesčiai.

Taip gyvena daugybė emigrantų, iš Lietuvos pasitraukusių pastaraisiais dešimtmečiais. Ir jie neslepia, kad mūsų valstybė nusisuko nuo jų, nesistengė sudaryti sąlygų dirbti ir užsidirbti, įsigyti stogą virš galvos, oriai gyventi. Taip nutiko ir šiuo atveju. Tik emigruoti buvo priversti ne darbuotojai, o pats pervežimų verslas. Ir reikia nepamiršti, kad emigravo ne savo noru – daug kartų prieš tai valdžia buvo perspėta apie grėsmingą situaciją, gręsiantį verslo perkėlimą ir su tuo susijusias pasekmes. Tikrai buvo galimybės dabartinės situacijos išvengti, tačiau buvo pasirinktas variantas „Verslininkai – vagys ir melagiai“. Panašiai kaip sovietų laikais, kai verslininkai buvo vadinami spekuliantais.

Todėl stebėtis, kad verslas ieško palankesnių sąlygų, mano manymu, yra daugiau nei keista. Norėdami išgyventi, siekdami daugiau uždirbti, verslininkai pasirenka jiems palankiausius sprendimus. Taip kaip migrantai, pasirinkę šalis, kuriose mokamos didesnės algos, geresnės socialinės išmokos ar sąlygos vaikams. Taip, kaip bet kuris darbuotojas, galintis pasirinkti jam priimtinesnes darbo sąlygas, didesnę algą ar pan. Tai kodėl verslininkai šiandien turi jaustis kalti? Kodėl tuo pačiu neapkaltino visų emigrantų ar visų darbuotojų visose įmonėse? Ar tik ne dėl to, kad verslininkų gerokai mažiau, nei ekonominių migrantų ir per rinkimus jie turi kur kas mažiau balsų?

Dvigubi standartai taikomi ne tik šiuo atveju. Prisiminkime, kaip buvo bandoma Žemės ūkio ministeriją perkelti iš Vilniaus į Kauną. Tuomet buvo skelbiama, kad perkėlus ministeriją procesų efektyvinimas turėtų leisti sutaupyti šimtus tūkstančių per metus. Tuomet buvo pasakyta, kad perkėlimu nepatenkinti darbuotojai yra laisvi susirasti kitą, jų interesus geriau atitinkantį darbą. Tuo tarpu verslininkai, siekiantys efektyvumo ir darbo vietų išsaugojimo, yra pasmerkiami viešam teismui.

Dar prisimenu diskusijas apie pervežimų verslo ateitį įvedus minimalios algos koeficientą 1,65. Į vežėjų aiškinimus, kad jie bus priversti ieškoti palankesnių sąlygų kaimyninėse šalyse, buvo ciniškai atkertama, kad vežėjai meluoja, nieko čia nevyks ir jokio poveikio ekonomikai nebus. Į tą chorą įsijungė ne tik rinkimams besiruošiantys politikai, bet ir Lietuvos bankas, pateikęs viešai vieno specialisto įžvalgas, už kurių tikslumą atsakomybės neneša niekas. Ir ką matome parėjus pusmečiui nuo vežėjų protesto akcijos Vilniaus centre? Įmonės ieško efektyvesnių sprendimų, vairuotojai nerimauja dėl savo darbo vietų, Lietuvoje registruojamų naujų automobilių skaičius drastiškai krito, o Lietuvos pervežimų verslininkų mokami mokesčiai bus sumokėti į kitų šalių biudžetus ir iš jų bus mokamos pensijos kitų šalių pensininkams.

Panašu, kad vairuotojų skundai signalizuoja apie rimtą bėdą – transporto sektorius išgyvena didelę krizę. Greičiausiai vežėjai nesulauks milijardų iš valstybės, nes kol kas procesai vyksta labai vangiai. Todėl keista girdėti, kad valstybė neketina svarstyti moratoriumo minimalios algos koeficientui 1,65. Juk toks sprendimas nereikalautų papildomų lėšų ar valstybės paskolų, neatsilieptų vairuotojams, tiesiog kuriam laikui sumažintų valstybės biudžeto pajamas. Jei moratoriumo nebus, verslas persikels į palankesnės mokestinės aplinkos šalis ir Lietuvos valstybės biudžeto pajamos greičiausiai sumažės ne kuriam laikui, o visiems laikams.