Nė neklausė, kas siūloma

Lietuvos vandens tiekėjų asociacija, ir pavieniai jos nariai, eilę metų viešųjų konsultacijų metu bei teikdami pasiūlymus dėl nuotekų kontrolės griežtinimo ne kartą siūlė teisinio reguliavimo pokyčius.

Jie atskleidė esminius teisės aktų trūkumus, kurie neleidžia vandentvarkos įmonėms tinkamai kontroliuoti gamybinių bei paslaugų įmonių, kurios į miesto centralizuotą surinkimo sistemą išleidžia savo nuotekas. Nustačius, kad nesilaikoma sutartyse numatytų įsipareigojimų, būtina taikyti netesybas, proporcingas vandentvarkos įmonei, o dažnai ir aplinkai padarytai žalai, kurią teršėjas padarė savo veiksmais ar, atvirkščiai, neveikimu.

Deja, vandentiekiečių siūlymai iki šiol negirdimi. Apmaudu, kad tokio teisinio reguliavimo trūkumus viešai atskleidžia tik milžiniški taršos skandalai, kuriuos sukėlė Šilutės spirito gamykla „Biofuture“ ar „Grigeo Klaipėda“, leidusios lauk nevalytas nuotekas. Būtų tikrai teisinga, jeigu po pastarųjų ekologinių bėdų teršėjų kontrolės griežtinimo priemones pasiūlytų pačios valstybinės aplinkos apsaugos institucijos, kurios iš esmės atsakingos už šalies ekologinę būklę.

Keistokai atrodo, kad nuotekų tvarkytojai dešimtmečius prašo griežtesnių teisinių instrumentų teršėjams sutramdyti.

Vandentvarkos įmonės iki šiol neturi jokių efektyvių teisinių priemonių, kurios padėtų pažaboti gamybinių įmonių savivalę, kai jos leidžia nevalytas nuotėkas, viršijančias nuotekų tvarkymo infrastruktūros galimybes, keldamos grėsmę sutrikdyti nuotekų valymo procesą.

Netesybos ir teisinis reguliavimas

Seniai, dar 2007-ųjų sausį, Vyriausybė nutarimu patvirtino Viešosios vandens tiekimo sutarties standartines sąlygas. Būtent šių sąlygų 67 punktas nustato netesybas. Jas vandentvarkos įmonė turi taikyti tokiais atvejais, kai abonentas nesilaiko viešojoje sutartyje numatyto įsipareigojimo ir išleidžia lauk nuotekas, kurių tarša yra didesnė už leistiną – tai yra, viršija nuotekų tvarkymo infrastruktūros (valymo įrenginių) galimybes.

Pagal šį teisės aktą vienodos netesybos taikomos taip pat, kaip ir esant biogeninei, sunkiųjų metalų ar prioritetinių pavojingų medžiagų taršai ir tesiekia vos 10 proc. mokėtinos sumos už nuotekų tvarkymo paslaugas per vieną mėnesį.

Pavyzdžiui, gamybos įmonė už 1 kubinį metrą sutvarkytų nuotekų moka bazinę šios paslaugos kainą – 1,12 euro (be PVM). Jeigu jis išleistų 3 kartus didesnį nei didžiausia leistina koncentracija (DLK) chromo kiekį į nuotekų surinkimo sistemą, pagal 67 punktą jis turėtų sumokėti vos 0,11 euro netesybų už kiekvieną koncentracijos viršijimo laikotarpiu išleistų nuotekų kubinį metrą.

Taigi realiai gamybinėms įmonėms į savivaldybės nuotėkų sistemas pumpuojama tarša nieko nekainuoja. Tai neskatina jų savo gamybos taip pertvarkyti, kad į komunalinius nuotekų tinklus išleidžiamose nuotekose ištirpę metalai ir kitos pavojingos medžiagos neviršytų leistinos taršos.

Tuo pačiu gamybinės įmonės gali nepaisyti įsipareigojimų ir naudoja vadinamąsias prioritetines pavojingas medžiagas (PPM).

Ekonominės sankcijos – niekinės

Blogai ir tai, kad netesybų įmokos nėra diferencijuotos pagal išleidžiamų medžiagų kenksmingumą, tai yra, kokios bebūtų pavojingos medžiagos, „bauda“ tėra simbolinė ir vienoda. Taigi ši ekonominė sankcija yra menka ir ūkio subjektui nėra reikšminga.

Vis dar galiojantis Vyriausybės nutarimas ir jame apibrėžtas netesybų dydis yra neproporcingas žalai, kurią gamtai padaro teršėjai. Ji net nepadengia būtinųjų laboratorinės kontrolės sąnaudų. Kenksmingų medžiagų laboratorinė kontrolė yra brangi ir sudėtinga todėl ne visos vandentvarkos įmonės turi reikiamą įrangą ir prietaisus, kad pačios galėtų atlikti PPM laboratorinę kontrolę. Dėl to joms tenka kreiptis į kitus šių paslaugų teikėjus.

Pavyzdžiui, vien di(2-etilheksil)ftalato laboratorinei kontrolei Šiaulių miesto nuotekų valykloje bendrovė „Šiaulių vandenys“ turi sumokėti daugiau nei 7 tūkst. eurų, tai papildomos išlaidos, kurios didina nuotekų išvalymo savikainą.
Be to, di(2-etilheksil)ftalato taršos šaltinių paieška pramonės įmonėse minėtai vandentvarkos bendrovei dažnai kainuoja dar mažiausiai antra tiek. Apskritai Lietuvoje nėra galimybės kai kurioms pavojingoms cheminėms medžiagoms nuotekose ištirti.

Išliko standartinės sutartys

Ir dar viena yda – sutarties standartinės sąlygos neužtikrina, kad abonentai privalo deklaruoti realią gamybos procese susidarančią taršą. Taigi, kuo mažesnė sutartinė kaina ir mažesnis sutartyje deklaruotas taršos kiekis, tuo mažesnės
netesybos apskaičiuojamos tais atvejais, kai tarša nuotekose viršija leistiną koncentraciją arba cheminės medžiagos apskritai nedeklaruojamos.

Tai akivaizdžiai prieštarauja Europos Sąjungos direktyvoms vandens politikos srityje. Ir Lietuva, būdama valstybe nare, neužtikrina principo „teršėjas moka“ tinkamo įgyvendinimo. Pagal šiuo metu egzistuojantį teisinį reguliavimą daugumoje atvejų atsakomybė už medžiagas, kurios trikdo nuotekų valymo technologinius procesus, o sutrikus valyklų darbui patenka į aplinką arba (geriausiu atveju) į sausintą nuotekų dumblą paverčiant jį netinkamu naudoti trešimui, tenka išskirtinai tik vandentvarkos įmonei – nuotekų valytojai. Suformuota skaudi praktika, kad profesionalus nuotekų valytojas padaromas „teršėju“ su visomis to pasekmėmis. Norime mes to ar ne, bet visa padidėjusi nuotekų valymo savikaina atsiranda sąnaudose ir galiausiai vandens tiekimo kainoje, kurią mes visi ir sumokame. Keista, bet šiuos argumentus atsakingos aplinkosaugos institucijos stengiamasi nutylėti arba atskirais atvejais ir neigti.

Kokių pokyčių reikia?

Vandentvarkos įmonės ne kartą siūlė pažaboti abonentų savivalę. Tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Dėl to iki šiol opiausios problemos kyla, kai abonentas nesudaro sąlygų ar netgi kliudo paimti jo išleidžiamų nuotekų mėginius (vandentvarkos įmonių atstovų neįleidžia į teritoriją, nuotekas išleidžia ne darbo metu, pavyzdžiui, naktį, ir pan.).

Neturėdamos taršos įrodymų, vandentvarkos įmonės realiai negali apriboti paslaugų teikimo teršėjams. Dėl to vandentvarkos įmonėms turi būti numatyta teisė imti abonento išleidžiamų nuotekų mėginius ne tik abonento darbo metu, iš bet kurių tinklų, kuriais leidžiamos abonento nuotekos, taip pat net, jeigu nedalyvauja abonento atstovas.

Situacija taip pat pasikeistų, jei sutarties standartinėse sąlygose atsirastų nuostatos, atgrasančios abonentus nuo taršos, ypač tos, kurios nepajėgi išvalyti nuotekų tvarkymo infrastruktūra, išleidimo. Svarbiausia jų – tokiais atvejais, kai abonentas – gamybinė įmonė – su nuotekomis išleidžia nedeklaruotas teršiančias medžiagas arba kai yra nustatoma, kad išleista tarša žymiai (5 ar daugiau kartų) viršija sutartyje deklaruotas koncentracijas, jis turi nuotekų tvarkytojui sumokėti atgrasančias netesybas. Baudos už kiekvienos teršiančiosios medžiagos elemento viršijimą išleidžiamose nuotekose turėtų būti sumuojamos.

Tačiau šių svarstymų nesinori pabaigti minorine gaida. Štai šią savaitę buvo įsiklausyta į „Klaipėdos vandenų“ šauksmą dėl netinkamai valomų „Grigeo Klaipėdos“ nuotekų ir „Grigeo“ gamybos procesus pristabdė mėnesiui.

Kol įvairių žinybų valdininkai kiek snaudžia, pačios atsakingesnės pramonės įmonės visuomenės nenori būti nulinčiuotos ir bando tvarkytis savo kieme.