Tačiau visuomenė, tokia kaip Lietuva, kurios ekonomika palyginti nedidelė, gali elgtis ir racionaliau, kaip elgtųsi tikros šiaurės Europos šalies gyventojai. Pastarųjų ekonomikai būdinga tarpusavio parama ir bendruomenės investavimas.

Žodis „investuoti“ gali atrodyti klaidinantis, nes idėja yra gana paprasta: sąmoningai kaupti santaupas savo banko sąskaitose, kad esant poreikiui vietos verslininkai turėtų prieigą prie taip reikalingo kapitalo.

Verslininkams, kurių idėjos galėtų palengvinti perėjimą prie įprasto gyvenimo po karantino, taip pat gautų naudos iš didesnio rinkos likvidumo. Pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas savitarpio pagalbai – kaip rodo praktika, deja, mes negalime pasikliauti vien išorinio pasaulio pagalba.

„Europos akcijos krenta, nes ES paskatinimai investuotojams nepadarė įspūdžio“ („Reuters“, balandžio 24 d.), „JAV naftos kainas keičia koronavirusas: baiminamasi dėl degalų saugojimo galimybės“ („Financial Times”, balandžio 28 d.), „Italijos obligacijos krenta žemyn po netikėto kredito reitingų agentūros „Fitch“ įvertinimo“ ( „Bloomberg“, balandžio 29 d.).

Antraštėse dominuoja žodžiai „koronos recesija“ ar net depresija, tačiau esti ir vilties dėl atsigavimo: „Ekonomikos stimuliavimo priemonės, viltis padidinti Europos akcijas“ („Reuters“, balandžio 27 d.) „Naftos kainos kyla, pasirodžius požymiams, kad naftos tiekimo perteklius mažėja“ („Financial Times“, balandžio 29 d.),„JP Morgan Asset“ mano, jog artėja didelė privataus kapitalo ir rizikos draudimo fondų era“ („Bloomberg“, balandžio 29 d.).

Šis retorikos pokytis paskutinįjį balandžio savaitgalį rodo bent du dalykus. Visų pirma, dabartinę padėtį finansų rinkose galima vadinti įvairiai, tik ne stabilia. Šis netikrumas kyla ne tik iš pandemijos ir į kovą su koronavirusu nukreiptus veiksmus - tai taip pat spontaniškų (per didelių) investuotojų reakcijų rezultatas. Investuotojai visada nori sureaguoti anksčiau nei rinka. Šios lenktynės su rinka sukuria augimą, tačiau kartu įneša daug nestabilumo.

Antra, atrodo, kad rinkose teikiama pirmenybė augimui, o ne tvarumui. Būdami optimistiški ir godūs, daugelis stebėtojų tikisi ilgą laiką besitęsiančio ekonomikos augimo, tačiau tai nėra „tvarus augimas“. Pastaroji koncepcija įtvirtina sveiką visos socialinės ir ekonominės ekosistemos vystymąsi.

Jei ekonomiką įsivaizduotumėte kaip mūsų kūną, kapitalas būtų mūsų kraujas. Jūs turėtumėte pasirūpinti spaudimu, o kraujo klampumas parodytų organizmo sveikatą. Besaikis investavimas ar spartūs vertybinių popierių išpardavimai trikdo verslo ekosistemą. Ir vis dėlto kol kas tik išpardavimai yra pateikiami kaip neigiamas reiškinys.

Nepaisant šių tendencijų, mums turėtų būti natūralu ieškoti tikrumo ir tvarumo. Pasitraukimas iš finansų rinkos išsigryninant pinigus padidina tikrumą, tačiau tai gali būti trumparegiškas veiksmas, orientuotas tik į asmeninį finansinį stabilumą labai trumpam laikui. Visuomenės požiūriu išsiimti grynuosius pinigus iš savo sąskaitos nėra tvarus poelgis, nes tokiu poelgiu jūs atsiribojate nuo vietinės ir globalios ekosistemos.

Tad yra trys uždaviniai, kurie mums, kaip vartotojams, turėtų būti svarbūs.

Pirmiausia turime padidinti savo finansinį raštingumą. Turime žinoti, kaip bankai uždirba pelną ir kaip jie konkuruoja tarpusavyje. Padidinus savo žinių lygį, finansų įstaigos (pvz., mažmeniniai bankai) reaguos į rinkos (t.y. mūsų) požiūrį ir pasiūlys naujus verslo modelius, pagrįstus ne vien didesnėmis išmokomis, bet ir mums priimtinomis verslo filosofijomis.

Antra, mes turime patys aktyviai valdyti asmeninius finansus. Turime būti pasirengę nesinaudoti finansinių įstaigų, kurių vertybėms jūs nepritariate, paslaugomis. Turime aiškiai (ir garsiai) pasakyti, kodėl renkatės vienus ar kitus finansinius partnerius ar investuotojus. Taip mūsų pasirinkimai paskatins rinką skirti daugiau dėmesio vertės pasiūlymui. Oskaras Wilde'as rašė, kad cinikas yra kažkas, „žinantis visko kainą ir niekieno vertę“. Mes turime būti ne tokie ciniški. Turėtume rūpintis vertybėmis, o ne vien kainomis.

Trečia, turime gerai pagalvoti, kokioje visuomenėje norime gyventi, ką norime parodyti visam pasauliui ir ką palikti ateinančioms kartoms. Ar tai visuomenė, kurioje vyrauja individualizmas, ir visuomet laimi stipriausias? Ar tai visuomenė, kurioje mes tikimės, kad valdžia mumis pasirūpins, o mes keičiame šalies lyderius, kai tik jie nepateisina mūsų lūkesčių? Ar tai visuomenė, kurioje vyrauja racionalumas, ir prireikus, mes padedame vieni kitiems?

Kitaip sakant, ar mes tikimės, kad vyriausybė visada rems „geriausią praktiką“, ar mes taip pat esame už tai atsakingi – imamės iniciatyvų ir užtikriname, kad vietos verslo ir bendruomenės projektai turėtų prieigą prie kapitalo? Vieno atsakymo čia nėra - kiekviena visuomenė ar net kiekvienas asmuo turi padaryti savo išvadas patys.

Tad mano pasiūlymas yra paprastas. Prieš priimdami skubotą finansinį sprendimą, skirkite laiko apmąstyti ir iš esmės susidėlioti savo prioritetus ir pasirinkimus. Pinigai, kuriuos laikote banke, žinoma, yra jūsų. Tačiau tuo pat metu jūs užtikrinate, ar jie bus pasiekiami vietos verslui. Mes, finansinių paslaugų vartotojai, galime formuoti rinkos tendencijas.

Švelninat karantiną, mūsų miestai pamažu pradės gyventi normaliu ritmu. Galbūt pats laikas iš naujo pagalvoti, kaip turi atrodyti „normalus“ miestas ir „normali“ visuomenė.