Iki šiol į plyną lauką atėję investuotojai būdavo įpareigoti nutiesti plačius kelius, įrengti apšvietimą, atvesti kitą infrastruktūrą, kuria dalinsis ir kiti teritorijos naudotojai ateityje, bei už simbolinį 1 euro mokestį perduoti savivaldybei, kuri toliau rūpindavosi jos priežiūra.

Tai išaugindavo kaštus plėtros „pionieriams“, žengiantiems pirmuosius žingsnius į naujas teritorijas. LNTPA skaičiavimais, NT plėtotojams norint sukurti visą reikalingą infrastruktūrą, tai kainuoja 60-150 eurų/kv. m., nelygu statomo pastato paskirtis, plėtros intensyvumas ir kiti veiksniai. Vadinasi, 1000 kv.m. ploto objektui infrastruktūros reikia už 60-150 tūkst. eurų, kuriuos sumoka šio naujai sukurto NT pirkėjai ar naudotojai, tačiau negali kompensuotis iš būsimų kaimynų.

Šiuo metu savivaldybės su infrastruktūros įrengimu tvarkosi skirtingai. Vilniuje beveik penkiolika metų galioja ant skaidrumo ribos balansuojanti paramos tvarka socialinei ir inžinerinei infrastruktūrai vystyti. Pagal ją kiekvienas plėtotojas už vystomą kvadratinį metrą ploto sumoka nustatytą 4,35 euro mokestį. Tačiau lėšos nukeliauja ne į aplinkos tvarkymą projekto kaimynystėje, bet skirstomos miesto Tarybos nuožiūra. Taip pinigai, surinkti iš plėtotojų Pilaitėje, gali nukeliauti miesto tvarkymo darbams Žirmūnuose ar Žvėryne.

Seimui priėmus Savivaldybių infrastruktūros įstatymą nustatyta aiški tvarka, kaip planuojama, įgyvendinama ir finansuojama infrastruktūra, apibrėžiamos valstybės ir savivaldybių atsakomybės plėtros procesuose. Verslas tikisi, kad reikalingi poįstatyminiai aktai bus parengti laiku ir naujoji tvarka sklandžiai pradės veikti kitų metų pradžioje.

Įstatymu įteisinama nauja pareigybė – vyriausiasis savivaldybės inžinierius, kuris rūpinsis infrastruktūros plėtra ir priežiūra. Jis nagrinės ir teiks pasiūlymus dėl teritorijų planavimo sąlygų bei derins planus su vyriausiuoju miesto architektu.

Iki įstatymo įsigaliojimo savivaldybės turės pasirengti standartines sąlygas, kuriose bus kompensavimo tvarka už įrengtą infrastruktūrą: prioritetinėse plėtros zonose miestai patys investuos į infrastruktūrą, o investuotojai už ją susimokės proporcingai savo plėtojamam plotui.

Neprioritetinėse plėtros zonose pats verslas apmokės infrastruktūros įrengimo kaštus ir perduos ją savivaldybei. Ateinantys kiti investuotojai pirmajam turės atsiskaityti proporcingai pagal savo vystomą plotą.

Naujoji tvarka leis miestams tapti didesniais savo plėtros šeimininkais, verslas turės aiškias taisykles, plėtros „pionieriai“ nebus finansiškai baudžiami už plėtrą naujose teritorijose. O būsto pirkėjai galės aiškiai matyti, kiek jų buto kainoje sudaro kelių, vandens, nuotekų sistemų, apšvietimo ir kitos būtinos infrastruktūros įrengimas.