Vertinant ekonomine prasme – vienkartinės išmokos yra menkavertė priemonė siekiant paskatinti tvarų ir ilgalaikį ekonomikos atsigavimą. Kita vertus, tokių priemonių naudojimas yra prasmingas norint kuo greitesnio pinigų įliejimo į ekonomiką.
Pasirinktas rugpjūčio mėnuo – vos ne ketvirtis metų po to, kai, tikėtina, bus iš esmės nuspręsta pabaigti karantiną – vargu ar atitinka greito pinigų įliejimo į ekonomiką sąvoką. O kur dar faktas, kad asmuo vis tiek visos šios sumos iš karto neišleis...
Palyginkime: pagalbos išmokos savarankiškai dirbantiems asmenimis pradėtos mokėti nuo balandžio mėn., ir yra numatyta, kad asmuo jas gaus per tris darbo dienas nuo kreipimosi. Kita vertus, jei, kaip teigiama, iš tikrųjų trūksta pajėgumų greitam išmokėjimui, kodėl bent laikinai nepasamdžius papildomų darbuotojų, kad išmokos žmones pasiektų kiek įmanoma greičiau?
Įstatymo projekto aiškinamajame rašte įtikinamų argumentų, kodėl neįgaliems ir senyvo amžiaus žmonėms reikėtų skirti papildomas vienkartines išmokas, mūsų vertinimu, nėra. Argumentuojama tuo, kad tai prisidės prie skurdo mažinimo ir kad gyventojai negali pasinaudoti priemonėmis, kuriomis naudojasi kiti pandemijos paveikti asmenys.
Pirma, akivaizdu, kad 200 Eur vienkartinės išmokos skurdo problemos neišspręs, antra, kitomis priemonėmis neįgalieji ir pensinio amžiaus žmonės negali pasinaudoti paprasčiausiai todėl, kad tos priemonės, pavyzdžiui, prastovų subsidijos, įmonių likvidumo paskolos ir kt., yra skirtos su šiais žmonėmis nesusijusioms problemoms spręsti.
Vis dėlto valdžios sektoriaus deficitą, kuris ir taip prognozuojamas istoriškai didelis, šios išmokos dar labiau pagilins (išmokoms bus skiriama virš 180 mln. Eur, arba 0,4 proc. BVP).
Nors Europos Komisija krizės metu išaugusius valstybių narių deficitus ir fiskalinių taisyklių laikymąsi vertina lanksčiau, tačiau tai neturėtų tapti priežastimi neatsakingam viešųjų finansų valdymui, juolab kad ekonominis gyvenimas Lietuvoje tęsis ir po pandemijos, todėl, darant veiksmus šiandien, reikia iš akių nepaleisti vidutinio ir ilgojo laikotarpių ekonominės perspektyvos. Tokios priemonės poveikis ekonominiam aktyvumui taip pat būtų nedidelis – 2020–2021 m. realiojo BVP augimą padidintų 0,2, o privačiojo vartojimo – 0,5 proc. p.
Iš tiesų, karantinas paveikė ir silpniausias visuomenės grupes – pavyzdžiui, socialinės rizikos šeimų vaikai, uždarius mokyklas ir dienos centrus, neteko galimybės ramiai ir prasmingai leisti laiką, gauti nemokamą maitinimą, pasunkėjo benamių ir psichikos ligomis sergančių žmonių situacija. Tačiau dauguma pensininkų vargiai patenka tarp labiausiai nukentėjusiųjų.
Lėčiau auganti ekonomika ir kylantis nedarbo lygis niekaip neatsiliepė fiksuotas pensijų išmokas nuolat gaunantiems žmonėms. Namuose sėdėti priverstiems senjorams, tikėtina, kyla iššūkių saugiai apsipirkti, gauti reikalingas sveikatos paslaugas, galiausiai, psichologiškai pakelti vienatvę ir izoliaciją.
Tad, jei naujų priemonių tikslas yra padėti senjorams pakelti dėl COVID-19 susidariusius sunkumus, daug prasmingiau būtų kurti jiems galimybes saugiai apsipirkti, gauti sveikatos paslaugas ir socializuotis. Tačiau vienkartinė 200 Eur išmoka šių problemų spręsti nepadės.
Kita vertus, jei, kaip teigiama su įstatymo projektu susijusiuose dokumentuose, tikslas yra mažinti skurdą – tai labai sveikintinas ir svarbus tikslas, kurį mažo „Sodros“ biudžeto ir senėjančios visuomenės kontekste privalome kelti – vienkartinė išmoka prie šio tikslo priartėti taip pat nepadės. Esminė pagalba adekvačių pensijų srityje (kai pensijų ir turėto darbo užmokesčio pakeitimo norma artėtų prie Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos standartų) pirmiausia turėtų būti susijusi su viešųjų finansų pyrago dalies didinimu.
Savaime suprantama, kad gaisro sąlygomis būtų sunku tikėtis sisteminių sprendimų, tačiau jau buvo minėta, kad reikia turėti omenyje ir vidutinio bei ilgojo laikotarpių perspektyvą, kuri, mūsų nuomone, pirmiausia susijusi su nuosekliu, sisteminiu visų viešųjų finansų prioritetų, įskaitant ir mokesčių sistemą, perdėliojimu.
Beje, ne paskutinėje vietoje čia būtų ir viešojo sektoriaus (tarp jų ir valstybės tarnybos) darbuotojų darbo užmokesčio sistema, nes valstybės pagalbos priemonių plano parengimas ir jo įgyvendinimas atskleidė reakcijos į susiklosčiusią situaciją problemas, o tai, mūsų nuomone, yra ne kas nors kitas, o kaip tik pasekmė neadekvataus viešojo sektoriaus finansavimo paskutinius trisdešimt metų. Geras biurokratas, arba viešojo sektoriaus darbuotojas, yra vertybė, o ne biurokratinė našta.
