Kinijos ekonomika augo vidutiniškai 9 proc. pastaruosius 12 metų. Šios šalies ekonomikos augimo tempai pastaruosius keliolika metų buvo tikrai įspūdingi. Net ir globalios finansų krizės akivaizdoje 2008–2009 metais, Kinija išėjo kaip laimėtoja.
Žinoma, tai įvyko dėka milžiniškų paskolų JAV ir ES bei išaugusios vidinės paklausos. Šiuo laikotarpiu šalis sugebėjo padidinti savo bendrasis vidaus produktas (BVP) vidutiniškai 9 proc. (2008 m.), o vienas didžiausių ekonomikos augimų buvo užfiksuotas 2010 m. – tuomet Kinija pasiekė 12,5 proc. BVP augimą – vieną didžiausių teigiamų pokyčių nuo 1994 metų.
Kaip Kinijos ekonomiką paveikė pandemija?
Tačiau pasaulinės pandemijos akivaizdoje Kinijos BVP 2020 m. I ketv. smuko 6,8 proc. palyginti su prieš tai buvusiu ketvirčiu („Bloomberg PRO“ duomenys, KTU EVF Bloomberg Lab., 2020).
Labiausiai sutrikusios veiklos dėl ligos, panikos, nežinomybės ir baimės komplekso paveikė Kinijos pramonės sektorių (-9,6 proc.), t. y. apdirbamąją pramonę ir statybą, kurios iki pandemijos augo sparčiausiai ir turėjo didžiules perspektyvas (realaus BVP augimas 2019 m. pabaigoje siekė apie 7 proc.).
Mažiausiai nukentėjo Kinijos žemės ūkio sektorius (žemės ūkis, žuvininkystė, miškų ūkis, medžioklė ir žaliavų gavyba (anglis, nafta, metalo rūda), kuris smuko -3,2 proc. Šis sektorius iki pandemijos 2019 m. augo 3–4 proc.
Galiausiai Kinijos paslaugų sektorius (paslaugų tiekimas, vadovavimas ir pramoninių gaminių platinimas) smuko -5,2 proc., kai tuo tarpu iki pandemijos paslaugų sektorius augo apie 5–6 proc.
Kritimo pabaiga?
Ar tai jau Kinijos kritimo pabaiga? Kokie veiksniai galėtų paspartinti šios šalies ekonomikos atsigavimą ir kaip tai turėtų įtakos kitų šalių ekonomikoms?
BBC duomenimis, švelnėjant karantino sąlygoms, šiuo metu 22 proc. Kinijos įmonių atnaujino savo įprastą veiklą, o dar beveik 25 proc. Kinijos įmonių tikisi atkurti įprastą verslo ritmą jau 2020 m. balandžio pabaigoje.
Beveik pusė Kinijos darbdavių planuoja išlaikyti tą patį darbo vietų skaičių ir darbo užmokestį, kaip buvo iki pandemijos. Dėl to įmonės nemažina planuotų investicijų bei siekia patenkinti ne mažiau 60 proc. buvusios vietinės paklausos priklausomai nuo pramonės šakos.
Šiuo momentu pagrindinės kliūtys greitesniam Kinijos ekonomikos atsigavimui yra eksporto sumažėjimas ir paklausos šokas. Beveik 20 proc. Kinijos BVP sudarantis eksportas 2020 m. I ketv. patyrė apie 20 proc. kritimą ir objektyvių priežasčių bet kiek sušvelninti šį smūgį teks palaukti.
Virtuvės reikmenis pakeitė kaukės
Didžiausios Kinijos prekių eksporto rinkos – JAV, ES, Kanada ir kt. vis dar balansuoja ties pandemijos piku ir ekonominiu užsidarymu, o jų ekonominės prognozės didelės vilties neteikia. Vienintelė prekių grupė bent kiek padedanti subalansuoti eksporto netekimą yra apsauginės kaukės ir susiję produktai. Netgi Kinijos gamyklos, kurios iki pandemijos gamino virtuvės reikmenis, dabar tapo apsauginių kaukių gamintojomis.
Pandemijos sąlygotas paklausos šokas Kinijai kelia nemažai iššūkių. Įprasta praktika, kai siekiant sumažinti paklausos šoko pasekmes, į pagalbą ateina centriniai bankai, taikydami įvairias ekonomikos stimuliavimo priemones.
2008 m. Kinijos centrinis bankas gana sėkmingai atstatė šalies ekonomiką, išstumdamas didžiulį 590 mlrd. JAV dolerių ekonomikos stimuliavimo paketą, lygų 13 proc. tuometinio jos BVP. Palyginti, JAV ir Japonija į savo vietines rinkas įliejo atitinkamai 152 ir 100 mlrd. dolerių.
Ar pavyks Kinijai pakartoti šį sėkmingą scenarijų? Deja, prognozės gana miglotos. Tiesa yra ta, kad per pastaruosius dvylika metų Kinija turėjo gana didelę skolų naštą ir neatrodo, kad norėtų pasaulio ekonomikos problemas įvardinti „kaip savo“.
Bendrovės „Rhodium Group“ duomenimis, bendras Kinijos bankų turtas nuo 2008 m. iki 2019 m. padidėjo 4,5 karto ir sudaro 41,8 trln. JAV dolerių arba pusę pasaulio BVP. Tuo tarpu, Kinijos BVP per tą patį laikotarpį padidėjo 3 kartus, o tai reiškia, kad didžioji dalis Kinijos ekonomikos augimo dalis buvo „pasiskolinta“, o ne „užsidirbta“.
Tuo labiau, kad Kinijos prezidentas Xi Jinping yra oficialiai pasisakęs prieš paskolų augimą ir ekonomikos stimuliavimą. Prieštaravimas šiems teiginiams reikštų tam tikras politines pasekmes. Be to, svarbu ir tai, kad paklausos augimą gali riboti socialinės ir psichologinės priežastys: dalis žmonių gali sumažinti vartojimą dėl baimės išeiti iš namų, bijant apsikrėsti ar eliminuodami ne pirmo vartojimo prekių įsigijimą.
Vis dėlto Kinija nėra visiška abejinga savo ekonomikai. Tik šį kartą priemonės yra nukreiptos ne pasauliui gelbėti, o greičiau atstatyti savo įmones ir skatinti vidaus paklausą.
Jau įvestos ekonomikos skatinimo priemonės, susijusios su mokesčių mažinimo/atidėjimo sprendimais, bankams siūloma susilaikyti nuo skolų išieškojimo, ieškoma sprendimų kaip išlaikyti valstybinių įmonių darbuotojus, spartinami infrastruktūros ir būsto statybos projektai.
Akivaizdu, kad eksportų rinkų izoliacija bei tiekimo grandinės sutrikimai skatina Kinijos valdžią atsigręžti į savo ekonomiką, ieškoti naujų vidinės ekonominės politikos skatinimo priemonių bei didinti paklausos potencialą Kinijos ribose.
