Žemiau apžvelgiamos dažniausios statybos projektų problemos, kurias teisingai išsprendus verslui bus lengviau neįklimpti į itin sudėtingas krizines situacijas.
Force majeure trūksta būtinos sąlygos
Prasidėjus problemoms statybos sektoriuje, tikriausiai pirmoji mintis rangovams ir tiekėjams buvo rašyti raštą užsakovui, kad projektas vėluos ir brangs dėl force majeure aplinkybės. Vis tik, pagal Lietuvos Respublikos teisę bendruoju atveju COVID-19 viruso sukelta pandemija neturėtų būti pripažįstama force majeure. Tam nėra vienos būtinos sąlygos – kurį laiką turi būti visiškai neįmanoma vykdyti sutartį. Be to, bendruoju atveju tokia situacija, kai trūksta pinigų, rinkoje nėra reikalingų prekių arba vėluoja generalinio rangovo subrangovai ar tiekėjai (net jeigu gamyklą uždaryti nurodė valstybė), nėra laikoma force majeure situacija.
Tai, kad sutartį įvykdyti tapo žymiai sudėtingiau, brangiau ar ilgiau, nesudaro pagrindo konstatuoti force majeure situaciją. Turi būti visiškai neįmanoma toliau vykdyti sutartį arba kažkurią jos dalį – tik tada galima konstatuoti force majeure ir rangovui nereikės atsakyti už atitinkamą projekto vėlavimo laikotarpį.
Net tose šalyse, kur statybvietės uždarytos, rangovas gali kažkiek dirbti – užbaigti projektavimo darbus, peržiūrėti tiekėjų ir subrangovų grandines, ieškoti alternatyvių tiekėjų, susirasti trūkstamų darbuotojų, pasirūpinti darbuotojų apsaugos priemonėmis, kruopščiai sudėlioti darbų organizavimo ir atsarginį planą, ir antrą atsarginį planą. Ir suderinti viską su užsakovu. Pasiruošti startuoti, vos tik tam atsiras galimybė.
Gali būti ir taip, kad sutartyse force majeure sąlygos yra aprašytos kitaip nei Civiliniame kodekse. Tokiu atveju reikia nagrinėti kiekvieną sutartį ir kiekvieną konkretų atvejį atskirai.
Pavyzdžiui, standartinės FIDIC sutartys, Raudonoji ir Geltonoji knyga atskirai aptaria rangovo teisę gauti termino pratęsimą dėl epidemijos sukelto darbuotojų ar prekių trūkumo arba dėl valdžios institucijų veiksmų.
Praktikoje daug kas kreipėsi į Prekybos, pramonės ir amatų rūmus su prašymais išduoti nenugalimos jėgos pažymas. Vis tik tokia pažyma neturi ypatingos galios. Kilus ginčui, rangovas vis tiek turėtų įrodyti teisme, kad buvo neįmanoma įvykdyti sutartį ir kad tiesioginė priežastis buvo pandemija.
Kinijoje teismai jau suformulavo tam tikras gaires, ar COVID-19 yra force majeure aplinkybė. Vis tik ir ten teismai vertina kiekvieną atvejį atskirai pagal tai, kiek realiai viruso protrūkis sąlygojo sutarties nevykdymą.
Sutarties šalių pareiga – tartis, tartis, tartis
Esama situacija daugeliu atvejų gali prilygti sutarties vykdymo suvaržymui pasikeitus aplinkybėms, kai laikoma, jog iš esmės pasikeitė šalių pusiausvyra. Šis institutas taikytinas, kai vienai sutarties šaliai tampa iš esmės sudėtingiau vykdyti sutartį nei kitai.
Tačiau tai nesuteikia teisės rangovui sustabdyti sutarties vykdymą arba ją nutraukti. Jis tik turi teisę prašyti užsakovo derėtis dėl sutarties (jos kainos, termino) pakeitimo ir užsakovas privalo tokį rangovo prašymą tenkinti.
Pagal įstatymą rangovas turi teisę reikalauti perskaičiuoti kainą, jeigu dėl ne nuo jo priklausančių priežasčių faktiška statybos darbų kaina padidėjo daugiau kaip 15 proc. Kitaip tariant, 15 proc. padidėjimas turėtų būti laikomas rangovo rizika. Ši taisyklė yra nustatyta tik statybos rangos sutartims.
Vėlgi, reikėtų atidžiai įvertinti, kiek projekto kaina jau buvo faktiškai padidėjusi dėl kitų priežasčių, prieš tai, kai projektą pradėjo veikti pandemijos sukeltos problemos. Rangovui tektų pareiga įrodyti, kad kaina padidėjo būtent dėl pandemijos sukeltų problemų ir kad jis ėmėsi priemonių, ieškojo alternatyvų, kad kaina nedidėtų arba kad didėjimas būtų kiek galima mažesnis.
Todėl labai svarbu į šį procesą įtraukti užsakovą. Įstatymas nustato pareigą šalims bendradarbiauti. Jeigu kyla kliūčių, trukdančių tinkamai vykdyti sutartį, kiekviena sutarties šalis privalo imtis visų nuo jos priklausančių protingų priemonių toms kliūtims pašalinti. Šalis, kuri šios pareigos neįvykdo, praranda teisę į nuostolių, padarytų dėl atitinkamų kliūčių nepašalinimo, atlyginimą. Tai reiškia, kad abi šalys šiuo metu turi dirbti kartu itin intensyviai.
Reikia turėti omeny dar vieną dalyką – kad pagal įstatymą pasikeitusių aplinkybių našta yra paskirstoma abiem sutarties šalims, o ne vienai iš jų. Todėl geriausias sprendimas yra šalims siekti kompromisų ir tartis, tartis, tartis.
Beje, vienas iš susitarimo klausimų galėtų būti papildomas garantinių įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimas. Turint omeny didėjančią riziką, jog kai kurie rangovai ir tiekėjai iškris iš rinkos.
Tik pačiu blogiausiu atveju šiuos klausimus reikėtų atiduoti spręsti teismui. Jeigu net jam nepavyksta rasti kompromiso, kaip keičiant sutarties sąlygas atkurti šalių pusiausvyrą, tik tada teismas gali nutraukti sutartį.
Mano vertinimu, tokio pobūdžio bylos būtų neadekvačiai sudėtingos ir brangios, itin ilgos ir visiškai neprognozuojamos.
Draudžiama piktnaudžiauti teise
Reikia nepamiršti, kad kertinis sutarčių teisės principas yra tas, kad sutartis šalims yra įstatymas. Šalys privalo sąžiningai naudotis savo teisėmis. Viena šalis negali spręsti savo verslo problemų kitos šalies sąskaita.
Reikia tikėtis, kad šios bręstančios krizės kontekste šalys ieškos ir ras kompromisus tarpusavio susitarimu žymiai dažniau ir į teismus keliaus tik išimtiniais atvejais. Tokiems atvejams verčiau jau svarstyti tarpininkavimą arba arbitražą.
Apibendrinimui norėčiau užakcentuoti, kad:
1. ir COVID-19 kontekste visi statybos dalyviai sutartis turi vykdyti;
2. rangovas įgyja teisę inicijuoti kainos keitimą dėl pandemijos sukeltų priežasčių tik tada, kai dėl jų peržengiama 15 proc. pabrangimo riba;
3. kompromisai ir susitarimai tikriausiai būtų efektyviausias sprendimas.
