Kad dirbti namuose galima labai įtemptai, matyt, netiki „Sodra“, jau pradėjusi „raganų medžioklę“. Štai, jei karantino metu abu tėvai dirbo nuotoliniu būdu, o vaikus tuo metu prižiūrėjo senelis, siunčiamos užklausos į tėvų darbovietes ir stabdomas išmokos seneliui skyrimas. „Sodra“ netiki, kad du suaugę žmonės karantino metu gali iš tikrųjų dirbti taip, kad vaikams prižiūrėti laiko nelieka.

Įsivaizduokite šeimą, kurioje trys vaikai, o abu tėvai užima atsakingas pareigas. Juk jie šiuo metu net auklės išsikviesti negali. Kartu gyvenantys seneliai tampa vienintele atrama. O juk būnant su vaikais neužtenka tik akį užmesti, ar atšalusios košės dubenį pastumti – daugeliui reikia padėti ir pamokoms pasiruošti, ir jų veikla pasirūpinti. Neveltui dalis tėvų, turintys tam galimybę, nuo ankstyvo ryto užsidaro atskirame kambaryje ir iš jo nė nosies nekiša – „mama darbe“.

Atsidavimas darbui gerai suprantamas – statistika apie naujai atleistus, esančius prastovose ar dėl karantino gaunančius ligos išmoką gyventojus kelia nerimą. Tokių turime virš 300 tūkst: registruotų bedarbių skaičius išaugo 30 tūkst. Prastovose – 60 tūkst. dirbančių savarankiškai ir apie 190 tūkst. samdomų darbuotojų. Dar apie 50 tūkst. darbuotojų turi nedarbingumą ir gauna ligos išmokas – arba dėl saviizoliacijos, arba dėl mažų vaikų, neįgaliųjų ar senjorų priežiūros. Nuo karantino pradžios pateikta apie 30 tūkst. pranešimų, apie asmenis, kuriems suteiktos nemokamos atostogos ar leista neatvykti į darbą administracijos leidimu. Pridėkime dar 160 tūkst. Iki karantino registruotų bedarbių ir pamatysime, kad šiuo metu be darbo – virš pusės milijono gyventojų, kurie normaliomis sąlygomis galėtų kurti „ekonomikos variklį“.

Dėl ekonomikos nuosmukio nedarbas tik augs. Tad dabar norisi ne tik rūpintis savo darbo vietos išlaikymu, bet ir užsidirbti ateičiai, dėl kurios šiandien jokių garantijų niekas duoti negali. Juk ir valstybės mokamos subsidijos tik būdas išvengti drastiškai išaugusio atleidimų skaičiaus ir nedarbo išmokų mokėjimo. Subsidijų išmokėjimas, beje, labai vėluoja, o ir pats skyrimo procesas yra itin apsunkintas.

Nemažai dirbančiųjų privačiame sektoriuje jau tenka veržtis diržus – mažinamas darbo krūvis, o kartu ir darbo užmokestis. Tenka rinktis tarp dalies darbuotojų atleidimo ar mažesnių atlyginimų visiems. Šioje šviesoje klausimų kelia sprendimai išsimokėti priedus viešojo sektoriaus darbuotojams. Žinoma, klausimas čia ne apie medikus, kurių dalis dabar dirba ir pavojingomis sąlygomis ir neskaičiuodami viršvalandžių. Tačiau anksčiau nei jie nemažus priedus gavo Sveikatos apsaugos ministro politinio pasitikėjimo komanda. Priedus už papildomą darbą karantino metu skiria Vyriausybė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, priemokos skiriamos 60 iš 175 Ekonomikos ir inovacijų ministerijos (EIM) darbuotojų.

Taip, turbūt galime padėkoti jiems, kad stengiasi dirba, ir galbūt irgi valdiškų durų neužveria lygiai penktą valandą. Tačiau klausimai kyla net keli. Kai penktadalis privataus sektoriaus įmonių sustoję, o kylanti ekonominės krizės banga šluoja ir likusias, kokie sprendimai laukia viešojo sektoriaus? Ką namuose veikia valstybės ir savivaldybių turizmo skyriai, dokumentų valdymo, posėdžių rengimo ir protokolo specialistai? Ar Ekonomikos ir inovacijų bei kitų ministerijų teisininkai, specialistai bei politinio pasitikėjimo pareigūnai tikrai nusipelnė priemokų už papildomą darbą būtent dabar, kai privatus sektorius nesulaukia tų „viršvalandžių“ metu parengtų priemonių, arba jos yra tokios, kad norint jomis pasinaudoti, nežinia nuo kurio galo pradėti?

Ar priemokos Sveikatos apsaugos ministro politinio pasitikėjimo pareigūnams nėra spjūvis į medikų, kuriuos apsaugos priemonėmis sunkiausiu metu aprūpino ne ministerija, o gyventojų ir verslo labdara, veidus? Kai pirmose „fronto linijose“ tiesiogiai kovojantys medikai dar nėra gavę priedų, ar pirmiausiai juos išmokant juos ministerijų valdininkams tikrai pradedama nuo „teisingo galo“? Ir galiausiai, mėgstantiems solidarumą – ar solidaru, tuomet, kai didelės dalies dirbančiųjų privačiame sektoriuje laukia nedarbas arba atlyginimų mažinimas, dauguma įmonių nėra gavę subsidijų už prastovas, o algas išmokėti darbuotojams jau turėjo, dirbantys viešajame sektoriuje, kuriame darbo vieta praktiškai garantuota, gauna premijas ir priedus.

Gal pandemija galėtų būti lakmuso popierėlis, padėsiantis išsigryninti veiklas ir funkcijas ne tik privačiame sektoriuje (kuriame bent dalis įmonių jau garantuotai bankrutuos), bet ir valstybiniame. Tokiu sudėtingu metu galėtumėme guostis, kad pandemija mus ne tik išmokė kruopščiau plautis rankas bet ir, užuot sugriovusi mūsų pasaulį, padėjo pamatą stipresnio ir sąžiningesniais principais paremto viešojo sektoriaus kūrimui.