Klasikinis teisingumo principas „suum cuique tribuere“ reiškia „atiduoti kiekvienam, kas jam priklauso“. Tai svarbu nustatant teisingą santykį tarp veikos ir atoveiksmio – darbo ir užmokesčio, pažeidimo ir nuobaudos, nuopelno ir paskatinimo. Karantino atveju Vyriausybė, veikdama mūsų vardu ir naudai, pasiklausiusi ekspertų, nutraukė ištisų sektorių darbą. Vyriausybės valios aktas pasiekė ko norėta – žmonių kontaktai minimizuoti, virusas plinta lėčiau. Tačiau iš šio valios akto seka ir „pašalinės“ pasekmės – daug žmonių neteko pragyvenimo šaltinio.

Žmonės neteko galimybės dirbti, naudoti savo rankų, įrankių, nuosavybės. Būtent nuosavybės teisių ribojimas čia yra lemiamas. Juk nuosavybė – tai ne tik įmonė, pastatas, įranga, bet ir darbo rankos, kontaktai, kontraktai. Viso to žmonės nebegali naudoti ir vykdyti. Tikrai nesiruošiu kvestionuoti karantino, juk tai jau įvykęs faktas, kuris pasiekė kas užsibrėžta: viruso plitimas kontroliuojamas, lovų ligoninėse užtenka, sveikatos apsaugos sistema gali suteikti pagalbą visiems. Juk infarktai, insultai, vėžys, apendicitas ir toliau kamuoja žmones.

Skaudu girdėti iš aukščiausių tribūnų paguodą, kad „stipresni išgyvens“. Laikraščiai pilni istorijų apie žmones, kurie sudėjo visas savo santaupas ir viltis į privačias mokyklas, gydyklas, virtuves, ir dabar kraustosi iš proto dėl nežinomybės, o jiems sako – „stipresni išgyvens“
Elena Leontjeva

Patekusieji į prastovą savotiškai paaukojo savo darbą ir uždarbį – kad mes liktume sveiki. Toks yra karantino leitmotyvas. Tad poreikis atlyginti jiems už tai neturėtų kelti abejonių. Karantinas neįvyktų be tų žmonių priverstinės prastovos, ir tai galėjo būti numatyta iš karto, bet, deja, nepateko į dėmesio centrą. Dar blogiau tai, kad nukentėjusiuosius imta žeminti kalbomis apie pagalbą, kurios jie gali prašyti, apie kreditus, kuriuos galbūt gaus. Skaudu girdėti iš aukščiausių tribūnų paguodą, kad „stipresni išgyvens“. Laikraščiai pilni istorijų apie žmones, kurie sudėjo visas savo santaupas ir viltis į privačias mokyklas, gydyklas, virtuves, ir dabar kraustosi iš proto dėl nežinomybės, o jiems sako – „stipresni išgyvens“. Ši žema etika nieko bendro neturi su rinkos logika. Žmonės niekuo nenusižengė, o tik vykdė Vyriausybės sprendimą ir savo auka prisidėjo prie karantino sėkmės.

Štai, didžiuojamės medikais, kurie laiko sveikatos apsaugos skliautą. Bet kovoje su pandemija skliautą virš mūsų laiko ir tie, kurių veikla sustabdyta. Vienintelis jų darbas šiandien – stovėti ir nejudėti, kad drauge su medikais išlaikytų sveikatos sistemos skliautą. Keista misija, bet ir laikai neeiliniai.

Tad jei Vyriausybė, veikdama piliečių vardu, nutraukė žmonių veiklą, o naudą patiriame visi, pagal teisingumo principą privalėtume dalintis našta. Ir tai yra ne apie „namų ūkių pajamų palaikymą“, ne apie „bazines pajamas“, ne apie paklausos stimuliavimą ar investicijų skatinimą. Ne. Centras čia yra ne ekonomika, o žmogus. Ir visuomenės teisingumas jam.

Suprantama, kad visiškai kompensuoti ir grąžinti status quo yra neįmanoma. Bet tiek, kiek įmanoma proporcingai kompensuoti vykdantiems karantino prastovą – visuomenės ir valdžios pareiga. Kompensacija turi būti greita ir automatinė, bent jau nuo dabar. Jeigu valdžia neturi lėšų, gali skubiai išleisti vekselius nukentėjusiems, ir tuomet jie ims atsiskaitinėti vieni su kitais, ekonomikos grandinė įkvėps sveikatos. Antrinėje rinkoje jie galės gauti už savo vekselius konkrečias, dabar reikalingas lėšas.

Tai iš karto pasitarnaus santarvei, kurios taip trūksta. Tai santarvei atkurti, valdžios pareiga būtų dar ir tarti sutaikinimo žodį, kad pavojingai įsiplieskęs konfliktas tarp darbuotojų ir darbdavių, mokytojų ir tėvų, publikos ir koncertų organizatorių, nuomininkų ir nuomotojų liautųsi, kad žmonės suvoktų, kad ne kita pusė yra godi ir neteisinga, kad neteisingumas ištiko mus ir turime jo siekti ne pavienėse istorijose, o centriniame, visuotiniame taške.

Jei teisingumo argumentas neaktualus, galime pasvarstyti ir antrąjį – naudingumo. Jeigu šiandien jūsų veikla nėra tiesiogiai paveikta karantino, tai ši ramybė nebūtinai ilgam. Juk tai, kas vienam yra pajamos, kitam – išlaidos, kas vienam išlaidos, kitam – pajamos. Mes visi susieti nematomais ryšiais, kurie netrukus ims trūkinėti ir tiems, kurie, atrodytų, nuo karantino yra atokiai.

Visas įšaldytas veiklas vienija vienas bruožas. Nukentėję žmonės – tai tie, kurie mus kasdien maitino, auklėjo mūsų vaikus, lopė skyles, kurie mums dainavo, guodė ir linksmino.
Elena Leontjeva

Visas įšaldytas veiklas vienija vienas bruožas. Nukentėję žmonės – tai tie, kurie mus kasdien maitino, auklėjo mūsų vaikus, lopė skyles, kurie mums dainavo, guodė ir linksmino. Akivaizdu, kad po karantino ne visi grįš į veiklą, nes ofisas gali būti praskolintas, įranga atitekusi kreditoriui, o smulkusis darbdavys bus tiek pakirstas jam primestų naštų, kad pasislėps kur nors kaime, ims auginti morkas, arba veisti šunis, svarstydamas širdyje, ar tikrai šunys geresni už žmones.

Tad tūkstančio mums įprastų paslaugų po karantino neberasime. Dešimtys tūkstančių žmonių liks be darbo. Nebus dienos pietų valgyklėlės, mokyklų-mokyklėlių vaikams, o šalimais esančios valyklos įranga atiteks bankui. Kas tada? Valdžia skelbs pavojų, kad žmonės negauna būtinų patarnavimų, ir ims pati atidarinėti – dėmesio, už mokesčių mokėtojų pinigus – valgyklas, taisyklas, kirpyklas. Tam jau ruošiama dirva – Viešojo administravimo įstatymas keičiamas taip, kad bet kokia valstybės ar savivaldybės įmonė galės taisyti arbatinukus, dažyti moterims nagus ir skusti vyrams barzdas. Ir neverta džiaugtis, kad nuo šiol jus nukirps už septynis eurus, o masažą atliks už dvylika – nes tuojau atsiras valstybinės paslaugos palydovai – eilės, blatas ir priemokos. Ir nuostoliai biudžete.

Lietuvos taupymas šiuo atveju euro neišgelbės, o mūsų žmones ir įmones ilgam surakins skurde.
Elena Leontjeva

Ką gi daryti, kad nesulauktume šių niūrių laikų? Mūsų valdžia moka sustabdytiems savarankiškai dirbantiems 257 eurų, o prastovoje esantiems samdomiems darbuotojams, jei labai pasiseks, minimalų mėnesinį užmokestį. Jokie kiti sustojusių įmonių kaštai nekompensuojami, o tai reiškia, kad bėda jau persimetė susijusių paslaugų tiekėjams. Tiesa, įmonėms žadamos paskolos, bet jas reikia pirma gauti, paskui – atidirbti, o už nesėkmę gali tekti sumokėti akcijomis. Tuo tarpu daugelis ES valstybių kompensuoja žmonėms kone visą prarastą atlyginimą, įmonėms be jokių prašymų per 24 ar 48 valandas perveda kelių mėnesių apyvartos kompensaciją, kad galėtų vykdyti tarpusavio įsipareigojimus, kad neužsidarytų. Ir dar atidaro lengvus kreditus su valstybės garantija. Visa tai kainuos trilijonus eurų.

Jeigu kam nors atrodo, kad kitos ES šalys gali sau tai leisti, nes yra turtingos, o Lietuva – ne, tai netiesa. Turime bendrą pinigą – eurą, kurio emisijos nekontroliuojame, ir biudžetą, didele dalimi susietą su ES. O tai iš esmės keičia galimybes ir padarinius: nebegalime mąstyti ir elgtis kaip visiškai atskira sala. Lietuvos taupymas šiuo atveju euro neišgelbės, o mūsų žmones ir įmones ilgam surakins skurde. ES sprendimai leidžia kompensuoti ne tik darbuotojams, bet ir ištisiems sektoriams, leidžia valdžiai skolintis, dosniai kompensuoti nukentėjusiems, perskirstyti kitur suplanuotas lėšas ir ieškoti kitų sprendimų. Ir visos šalys ėmėsi arba tuoj imsis tai daryti. „Bet kokia kaina,“ – metė šūkį Europos Komisijos prezidentė, atrišdama nacionalinėms valdžioms rankas.

Už šio šūkio supratimas, kad dabar nesumokėję „bet kokios kainos“, vėliau visą dešimtmetį būsime duobėje ir išsikapstymo kaina bus daug didesnė. Kiekviena pradelsta diena kainuos mums metus stagnacijos, susikiršinimo, nedarbo ir populizmo. Tad mūsų valdžia, taupydama mūsų žmonių sąskaita, jau šiandien prisideda prie teisingumo Vokietijoje, Danijoje ir kitur, bet ne Lietuvoje. Stiprina žmones, įmones, ekonomikos konkurencingumą svetur. O infliacija atriedės pas mus, kaip ir į kitas euro zonos šalis. Ar tikrai suvokiamos pasekmės, ar tikrai norima tokio solidarumo? Kai ES šalių skolos bus grąžinamos nuvertėjusiais pinigais, arba apskritai nurašomos, mums teks graužtis, kad leidome tūkstančiams įmonių smigti į depresiją, kad dešimtys tūkstančių žmonių liko be pragyvenimo šaltinio.