Tikėkimės, kad virusas mūsų gyvenimo taip nesuparalyžiuos, kad ilgą laiką būtų sudėtinga ar pavojinga apsirūpinti net ir būtiniausiais produktais. Visgi, galvoti, kaip gyventi reikės, jei karantinas užsitęstų, būtina. Sarajevo pavyzdys iš tamsiųjų istorijos puslapių rodo, kad nepaisant situacijos sudėtingumo, ekonominis šalies gyvenimas, kad ir kaip apribotas ar suvaržytas, ir toliau tęsiasi.

Jo apraiškas matome ir Lietuvoje – prekybos tinklai persiorientavo ir prekes pristato į namus ar automobilį. Maistą užsisakyti galite per mobiliąją programėlę, arba jums jį atveš iki šiol žmonių pavežėjimo paslaugas teikusios bendrovės. Tačiau didžioji dalis prekybos, maitinimo ir apgyvendinimo paslaugas teikusių verslų buvo priversti jas nutraukti.

Panašu, kad visos mintys ir viešosios diskusijos dabar sutelktos į tai, kaip „nedaryti“ – pavyzdžiui, nevykdyti veiklos, gaunant darbo užmokesčio subsidiją. Per Vyriausybės spaudos konferencijas pranešama, kad į miestų gatves patruliuoti pasiųsta kariuomenė, ginkluota elektrošokais ir dujų balionėliais, kad įbauginti gyventojai nesugalvotų lauk nė nosies kišti, uždaryta dalis parkų ir pasivaikščiojimo takų. Nors visuomenės sveikatos specialistai pabrėžia, kad fizinė veikla ir laikas praleistas gamtoje yra itin svarbūs ne tik mūsų fizinei, bet ir psichologinei sveikatai. Politikų intencijos, žinoma, geros – norima apsaugoti mažiau sąmoningus gyventojus, kurie sužinoję, jog pavieniui pasivaikščioti po miestą nedraudžiama, sumanys gal ir draugų susitikimą surengti.

Tačiau draudimų autoriai valdžios atstovai veikiausiai ir patys prisipažintų, abejojantys jų veiksmingumu. Nerimą kelia Velykos, kurios visus gerus norus išlaikyti žmones namuose greitai gali nusinešti „šuniui ant uodegos“.

Kitaip tariant, ilgam įkalinti žmonių namuose – neįmanoma, todėl jau dabar galima pradėti galvoti apie tai, kaip gyvenimą „po koronos“ arba, blogiausiu atveju, kaip tolesnį gyvenimą „su korona“ galima padaryti kiek įmanoma labiau saugų. Galbūt atšilus orams duris galėtų atverti lauko kavinės, palaikančios deramą atstumą tarp staliukų? Gal verslininkai patys atrastų būdų kaip saugiai vykdyti lauko prekybą? Juk tą dabar labai palengvina bekontakčiai sprendimai. Pavieniui gali darbuotis statybininkai, namų tvarkytojai ir t.t. Juk dažnai paslaugos teikėjui ir gavėjui nereikia nė susitikti.

Gal apgyvendinimo paslaugų draudimas – ne išeitis? Kodėl šeima, kuri leidžia laiką saviizoliacijoje negalėtų nuvykti į kaimo turizmo sodybą, ir ten praleisti savaitgalio? Juk virusas labai pakeitė žmonių gyvenimą – dažnam iš tėvų tenka ne tik darbuotis nuotoliniu būdu, bet ir perimti auklės ar mokytojo vaidmenį. Negalėdami net pakeisti aplinkos jie jau nelinksmai pajuokauja, kad gal geriau būtų persirgti lengva viruso forma (su baime pridurdami, „kol dar yra vietų ligoninėse“) kad gyvenimas taptų „bent kiek normalesnis“.

Išties, žmonės sumišę – nors daug informacijos, „kaip nedaryti“, dauguma pasigenda žinių, ką daryti visgi galima. Net ir labiausiai apsirūpinę gyventojai negalės „naikindami“ sandėliukų, rūsių ir lentynų turinį tempti ilgiau nei kelis mėnesius. Valstybė – ne išimtis, jos galimybės skolintis taip pat nėra beribės. Tad galvoti, apie tai, kaip „išeiti“ iš susidariusios situacijos, būtina jau dabar. Kaip saugiai atkurti socialinius ryšius, kaip apsipirkti ar kaip elgtis susirgus? Kaip grįžti į darbus, kokie sprendimai gali padėti žmonėms bent iš dalies uždirbti karantino metu negautas pajamas? Ar nėra draudimų ir perteklinių reguliavimų, kurie kliudo ekonomikai „įsivažiuoti“? Savalaikis ekonominės aplinkos „sveikatos patikrinimas“, reikiamų „papildų“ parinkimas leis neįsisirgti. Startas jau duotas – lauko sąlygomis specializuotose prekybos vietose bus galima prekiauti augalais, sėklomis ir trąšomis.