Natūralu, kad tūnodami namuose, gerokai mažiau lėšų skiriame drabužiams, avalynei, galanterijos gaminiams. Besijungiantiems į virtualius susirinkimus svarbu tik užsimiršus neatsistoti neišjungus kameros, kad niekas treningo, ar paauglystę menančių skylėtų džinsų nepamatytų. Be to, grėsmės sveikatai, tvyrantis neapibrėžtumas ir kylančios nedarbo rizikos verčia iš principo perrikiuoti prioritetus. Tenka atsisakyti daugelio ne pirmo būtinumo prekių, neribotam laikui nukelti suplanuotus stambesnius pirkinius, būsto remontą, pažangesnės buitinės technikos ir technologijų įsigijimą, ar net atšaukti vestuves bei krikštynas. Natūralu, krizės metu labiausiai ramina ir širdį šildo grynieji sąskaitoje, o Lietuvoje, daugeliu atvejų, ir stiklainyje, ar kojinėje po pagalve.
Tokia gyventojų elgsena, be abejo, veikia vartotojų kainų tendencijas. Statistikos departamento duomenimis, kovo mėnesį metinė infliacija tesiekė 1,8 proc. ir buvo 1 proc. punktu kuklesnė nei šių metų vasarį. Stebint mėnesio kainų pokyčius, palyginti su vasario mėnesiu, vartotojų kainų indeksas susitraukė 0,1 proc. Daugiausia tam įtakos turėjo degalų ir tepalų, šilumos energijos kainų sumažėjimas.
Taigi, infliacija šiandien į vartotojų pinigines aršiai nesikėsina. O ilgainiui, tęsiantis karantinui ir ekonominei izoliacijai, netruks įsivyrauti ir defliaciniai procesai, kuomet kainos ne kyla, bet priešingai - krenta. Tai lems tiek kritusi paklausa šalies viduje, tiek importuojamos kainų tendencijos. Pavyzdžiui, šiemet vartotojams gera žinia tapo dar prieš COVID-19 pandemijos proveržį Europoje sužlugęs OPEC (Naftą eksportuojančių šalių organizacija) naftos kartelio susitarimas. Rusijai atsisakius dar labiau karpyti pasiūlą, Saudo Arabija užtvindė rinką nafta. Dėl šios priežasties Brent rūšies naftos kaina per kelias dienas susitraukė nuo 61 dolerio už barelį iki kiek daugiau nei 20 dolerių. Taip Saudo Arabija apšildė naftos rinką ir globaliam paklausos šokui. Šalims įvedinėjant karantiną, stabdant pramonę ir izoliuojantis, paklausa naftai nyksta. Tad šiandien stebime perteklinę pasiūlą, nunykusią paklausą ir kol kas nerezultatyvius bandymus atkurti balansą. Naftos dedamoji per degalus transportui yra reikšminga daugelio prekių ir nemažos dalies paslaugų kainodaroje, tad šios globalios aplinkybės vartotojams yra palankios.
Sparčiai kilo tik tam tikrų nišinių prekių kainos. Pavyzdžiui, pagrindiniu aksesuaru tapusių medicininių kaukių, ar dezinfekcinio skysčio. Tai lemia paklausos šokas ir importo karantinu arba administraciniais barjerais suvaržyta pasiūla. Dėl to Lietuvoje stebima net juodosios šių prekių rinkos apraiškų. Tačiau dezinfekcinio skysčio pavyzdys, kuomet panaikinus reguliacinius trikdžius šis produktas operatyviai buvo pradėtas gaminti vietinėje rinkoje – puiki iliustracija, kaip greitai susitvarko rinkos mechanizmai tuos apribojimus atlaisvinus. Tokias laikinas deficito situacijas būtina spręsti šalinant administracines ir biurokratines kliūtis ir suteikiant leidimus gamintojams operatyviai užpildyti atsivėrusias nišas rinkoje.
Tokiomis lėtėjančios infliacijos aplinkybėmis ypač stebina vakar Seime patvirtinta vartotojams būtiniausių prekių kainų reguliavimo iniciatyva. Seimas davė mandatą Vyriausybei, jei ji panorės, valstybės lygiu paskelbus ekstremalią situaciją reguliuoti kainas. Tam nepritarė nei Prezidentas (galutinis sprendimas dabar vėl jo rankose), nei Konkurencijos taryba. Bet Seimo nariams nė motais – artėja rinkimai ir juk negalima praleisti progos susirinkti populistinius „kovotojų su kainomis“ taškus. Vis tik puikiai daugelis iš mūsų pamename, kas nutinka, kai prekių, ar paslaugų kainas nustato ne rinka. Tuščios lentynos, siauras asortimentas ir į žodyną gali grįžti „deficitas“, „racionavimas“, o į žmonių nūdieną – eilės talonams gauti.
Kad kainos nekiltų, turi būti užtikrinta prekių pasiūla. Vis tik Lietuvoje kyla iniciatyvų laisvam prekių judėjimui statyti užtvankas. Visas „kovotojų su kylančiomis kainomis“ ryžtas išblėsta, kai reikia „ginti savus“. Dėl to pralaimi galutinis vartotojas: jam galimybių pasirinkti pigesnį produktą nebelieka. Pavyzdžiui, šiemet galėtume padėkoti žemės ūkio ministrui už brangesnes Velykas. Lietuvos paukščių augintojams pasiskundus dėl itin pigaus kiaušinių ir paukštienos importo iš Lenkijos bei Ukrainos, žemės ūkio ministras pareiškė, kad paukštininkystei iškilo neeilinė grėsmė, ir Veterinarijos kontrolė pažadėjo „žiūrėti į importuojamą produkciją kaip per padidinamąjį stiklą“ – gerokai sugriežtino šios rūšies importo patikras. Tokia valdžios institucijų elgsena nukelia į 2014 m. Rusijos-Ukrainos konfliktą, kuomet nuo geopolitinės įtampos laipsnio kone tiesiogiai priklausė lietuviško į Rusiją eksportuojamo sūrio kokybė.
Kita intervencijų į rinką iniciatyva bręsta pieno sektoriuje. Praėjusią savaitę Lietuvos pieno gamintojai kreipėsi į valdžios institucijas, reikalaudami riboti žaliavinio pieno importą iš kitų Baltijos šalių bei pieno produkcijos – iš Lenkijos. Kitas jų reikalavimas – įšaldyti žaliavinio pieno supirkimo kainą kovo mėnesio lygyje. Tokios priemonės reiškia viena – žaliavos kiekio ir kokybės trūkumą, o trūkumas reiškia aukštesnes produkcijos kainas galutiniam vartotojui. Tad jau darosi net painu, kuris čia kainų karas svarbesnis.
Kad nestrigtų tiekimo grandinės, nesusidarytų prekių trūkumas ir nekiltų kainos, Europos Komisija skatina šalis nares išlikti atviromis ir netrikdyti prekių judėjimo apytakos Europos Sąjungoje. Tą šiandien ES viduje išlaikyti itin svarbu, pakanka jau iššūkių dėl Kinijos ir kitų tiekėjų ekonominės izoliacijos.
Vis tik derėtų nepamiršti, kad geriausia kova su kainomis yra nesikišimas į veikiančios rinkos mechanizmus. Deja, šiuo metu matome, kad valdžios vyrai nori demonstruoti dosnumą ir vartotojams, bandydami užtikrinti žemas produktų kainas, ir vietiniams žemės ūkio žaliavų gamintojams – užšaldydami aukštesnes nei rinkos kainas, arba ribodami pigesnės žaliavos importą. Deja, ekonomikoje geras visiems nebūsi, ir kiekvienas įsikišimas į pridėtinės vertės grandinę gresia kiekio arba kainos praradimais vartotojams.
