Džiugu matyti mūsų visuomenės susitelkimą ir pastangas prisidėti prie kovos su koronaviruso plitimu, aukojant lėšas ir apsaugos priemones medikams. Solidžiomis aukomis prisideda ir verslo bendruomenė, suprasdama beprecedentinės situacijos svarbą. Tačiau turime pripažinti, kad dalis verslų to tiesiog nepajėgia padaryti, nes jau dabar yra atsidūrę ant bedugnės krašto.
Mūsų valdžia operatyviai metė dideles pajėgas sveikatos apsaugai ir tai yra būtina. Tačiau privalo nepamiršti, kad paraleliai turėtų būti įgyvendinami ir koordinuoti bei greiti veiksmai valstybės ekonominio stabilumo užtikrinimui. Šiandien šalies verslo bendruomenė su nerimu laukia konkrečių valdžios sprendimų ir atsakymo į klausimą Kada sulauksime realios paramos?. Judame teisinga kryptimi, tačiau gerokai per lėtai ir per silpnai.
Vyriausybės siūlomi paramos verslui modeliai yra geri, bet tik su viena sąlyga – jei turėtume daugiau laiko ir solidų rezervą. Pripažinkime, kad šios krizės dydis ir skvarbos greitis mūsų politinei sistemai yra didelis išbandymas. Susidariusią padėtį galime prilyginti poveikiui, kurį sukėlė Černobylio ir Fukušimos tragedijos. Pastarosios įvyko žaibiškai, o pasekmės buvo itin skaudžios.
Siekiant likviduoti šių tragedijų pasekmes, buvo neišvengiamai reikalingi sprendimai čia ir dabar. Kuo greitesni sprendimai – tuo daugiau išgelbėtų gyvybių ir mažiau žalos ekonomikai. Paminėtieji įvykiai turėjo skirtingus avarijų suvaldymo scenarijus. Vienu atveju buvo delsiama ir veikiama neryžtingai, kitu atveju – buvo priimami ryžtingi ir greiti sprendimai. Atitinkamai patirtos žalos ir netekčių statistika yra skirtinga.
Jau dabar matome, kad pasirinktos priemonės suvaldyti pandemijos plitimą turės didžiulę įtaką ne tik kiekvieno iš mūsų gyvenimui, bet ir milžiniškas pasekmes valstybių ekonominei situacijai. Todėl šiandien iš mūsų valdžios reikia itin greitų, taiklių ir efektyvių sprendimų, kurie padėtų išsaugoti šalies verslą ir žmonių darbo vietas. Jei pavėluosime – laukia negrįžtami verslo griūties procesai.
Dabartinę krizę jau būtų sudėtinga lyginti su krize, kurią mes išgyvenome prieš dešimtmetį, kai Lietuvos BVP susitraukė beveik 15 proc., o nedarbo lygis pasiekė net apie 13 proc. Tada vien statybos sektoriuje darbo neteko daugiau kaip 40 proc. dirbančiųjų, o pasibaigus krizei daugiausia emigravusių asmenų buvo būtent statybininkai.
Ekonominį pandemijos šoką darbo rinkai, pranokusį visų laikų rekordus, jau registruoja JAV, kur praėjusią savaitę paraiškų nedarbo išmokai gauti skaičius pasiekė net 6,6 mln. Šis didžiausias istorijoje nedarbo mastas turi ne tik milžinišką žalą JAV ekonomikai, bet ir atnešė jau dabar vykstančius protestus bei socialinius neramumus.
Ispanija taip pat fiksuoja rekordinius nedarbo skaičius – kovo mėnesį darbo vietų neteko 900 000 žmonių. Neatsilieka ir Suomija – čia du trečdaliai įmonių planuoja arba dalį darbuotojų atleisti, arba fiksuoti pravaikštas.
Europos Sąjunga kovai su nedarbu ketina skirti 100 mlrd. Eur. Taigi, kokių priemonių imasi kitos valstybės, siekdamos sušvelninti ekonominius padarinius darbo rinkai?
Norvegijos valdžia nusprendė padengti išeitines išmokas atleidžiamiems darbuotojams ir didinti bedarbystės pašalpas. Švedija, fiskalinėms priemonėms skirianti net 12 proc. BVP, apmokės biuletenius, kad to nereikėtų daryti darbdaviams. Nyderlandų Vyriausybė ketina išmokėti 90 proc. atlyginimų tiems, kurių įmonių pajamos sumažės bent 20 proc.
Danija apmokės 90 proc. atlyginimo pandemijos paveiktų įmonių darbuotojams, su sąlyga, kad karantino metu jie bus įdarbinti. Panašų kelią renkasi ir Prancūzija – čia bus mokama įmonėms, kad jos neatleistų darbuotojų.
Austrijos valdžia nutarė fiskalinėms priemonėms skirti 9 proc. BVP ir trumpalaikį darbą pratęsti iki 6 mėnesių. Pagal šią nuostatą darbo laikas gali būti sutrumpintas iki 10 proc., o tai reiškia, kad darbuotojai gaus nuo 80 iki 90 proc. įprastinio darbo užmokesčio. Darbdaviai mokės tik už dirbtas valandas, o likusi atlyginimo dalis bus padengta iš valstybės biudžeto.
Štai Airija padidino nedarbo pašalpas nuo 203 iki 350 eurų per savaitę visiems asmenims, netekusiems darbo dėl pandemijos sukeltų apribojimų.
Kokią situaciją turime Lietuvoje? Mūsų valdžia ketina kompensuoti iki 90% minimalaus mėnesio atlygio nukentėjusiuose sektoriuose dirbantiems asmenims. Su viena sąlyga – darbdavys turi įsipareigoti išlaikyti darbo vietą nuo 3 iki 6 mėnesių po karantino pabaigos. Deja, bet verslas šia paramos forma nenorės naudotis, nes tai stumia į visiškai neprotingus nuostolius, drastiškai sumažėjus pajamoms ir apyvartoms neribotam laikui. Kitos valstybės netaiko sąlygų, kai verslas verčiamas įsipareigoti išlaikyti darbuotojus ir po karantino. Tad ar mūsų pasirinkti instrumentai yra tikrai efektyvūs ir pakankami?
Jau praėjusios savaitės duomenys rodo, kad nuo karantino pradžios bedarbių gretos pasipildė daugiau nei 6400 asmenų. Ir šis skaičius, deja, tik augs.
Šiandien girdime, kad Finansų ministras žeria kritiką verslui, teigdamas, kad yra pasirenkamas lengviausias kelias – atleidžiami darbuotojai, užuot siekus pasinaudoti valstybės teikiama parama. Tačiau dabartinės priemonės turi ne tik neišmintingas sąlygas, bet yra ir nukreiptos į siaurą ratą bendrovių, kurios yra paveiktos tiesiogiai, bet neatsižvelgiama į tai, kad jos tarpusavyje glaudžiai siejasi su tais verslo subjektais, kurių nėra nukentėjusių sąraše ir kurie patiria ne ką mažesnę žalą savo verslo veiklai. Pavyzdžiui, nukentėjusių įmonių tiekėjai arba gamintojai. Todėl nereikia stebėtis, kad verslas darbuotojus ir toliau masiškai siųs pasiimti nedarbo pašalpų.
Kriziniu laikotarpiu įmonių vadovams tenka priimti ne pačius maloniausius sprendimus, norint išgelbėti verslą ir išvengti bankroto. Valstybės verslo subjektų diskriminacija dėl to, kad mažina darbuotojų skaičių yra nelogiška ir prieštarauja realiai veikiantiems dėsniams. Kiekvienos krizės metu vyrauja vienas bendras bruožas – auga nedarbo lygis. Turime suprasti, kad, esant tokiai padėčiai, verslas yra priverstas atsisveikinti su dalimi darbuotojų, nes kitu atveju – neišgyvens. Demonizuodami verslininkus, mes didiname nepasitikėjimą verslu, bet užmirštame, kad ekonomiškai stiprios valstybės pagrindas yra būtent verslas. Dėl esamos padėties ir sukeltų apribojimų šiandien nėra kaltas nei vienas žmogus, ir nei viena įmonė.
Kyla dar vienas klausimas – kada ir kaip bus išmokamos subsidijos darbdaviams? Turime nepamiršti, kad sprendimų įgyvendinimo sparta ir operatyvumas yra itin reikšmingi verslo likimui. Jeigu numatyta parama įmones pasieks tik po kelių savaičių, tai labai realu, kad dalis jų gali ir nebeišgyventi. Verslas jau dabar teigia, kad atlyginimus darbuotojams išmokės tik gavus subsidijas arba tiesiog neatsiskaitys su tiekėjais, o tuomet laukia užburtas ratas – tiekėjai neatsiskaitys su darbuotojais, kurie nemokės mokesčių ir būsto paskolų. Greičio ir koordinuotų veiksmų stoka gali brangiai kainuoti visiems ir atnešti socialinių neramumų bangą.
Verslo bendruomenė valdžios institucijoms aktyviai teikia greitus ir efektyvius siūlymus, kurie padėtų sumažinti žalą šalies ekonomikai ir išsaugoti darbo vietas. Deja, bet jie lieka tik diskusijų ir alternatyvų sąrašuose. Užmirštame, kad tik valstybės ir verslo bendradarbiavimas šiuo laikotarpiu padės priimti efektyviausius ir greičiausius sprendimus bei sumažinti laukiančias ekonominio šoko pasekmes. Nepamirškime, kad nuo verslo tvarumo priklauso kiek darbo vietų bus išsaugota, kiek įplaukų gaus valstybės biudžetas.
Mūsų šalies viešosios skolos santykis su BVP yra vienas mažiausių Europoje, jau kelerius metus iš eilės turėjome perteklinį biudžetą, o šiuo metu turime ir geriausią istorijoje skolinimosi reitingą. Šiandien Lietuva numato skirti 5 mlrd. eurų vertės ekonominių priemonių paketą, kuris padėtų sumažinti žalą įmonėms ir darbuotojams dėl vykstančios krizės. Iš jų – tik 1 mlrd. darbo rinkos palaikymui. Tai reiškia, kad turime visas galimybes teikti paramą šalies dirbantiesiems ir verslo palaikymui.
Dabar kaip niekad reikalingi greiti, taiklūs ir efektyvūs valdžios sprendimai. Dabar kaip niekad reikia nesusiskaldžiusių, bet vieningai veikiančių politinių partijų veiksmų.
