Šiandien pareiga valstybei sumokėti PVM tenka nekilnojamojo turto nuomotojui, o tai dėl karantino stringant nuomos sutarčių vykdymui apsunkina nuomotojo padėtį. Perkėlus šią pareigą tiesiogiai nuomininkui, gyventi taptų paprasčiau abiems nuomos sutarties šalims, nes galiausiai nuomos PVM sumą vis tiek padengia nuomininkas.
Kad aiškiau suvoktume problemą, reikia įvertinti nuomininkų ir nuomotojų padėtį bendroje verslo grandinėje.
Šiandien ta grandinė atrodo maždaug taip.
Nuomininkas gamina ir tiekia mažmenininkui arba pats yra mažmenininkas ir parduoda vartotojui, o iš gauto pajamų srauto atsiskaito su nuomotoju. Savo ruožtu nuomotojas (pastato ar patalpų savininkas) iš gautų pajamų atsiskaito su savo darbuotojais, dengia einamąsias veiklos išlaidas ir vykdo įsipareigojimus kreditoriams, finansavusiems išnuomotų patalpų statybą ar įsigijimą: grąžina jiems (paprastai – bankams) skolą ir moka palūkanas.
Pirmieji su ekonominiais koronaviruso pandemijos iššūkiais susidūrė nuomininkai: vieni apskritai negali vykdyti veiklos nuomojamose patalpose, kitų generuojamų pajamų srautas ženkliai sumenkęs, o ir tą likusį generuoja gal jau tik dalis nuomojamo ploto ir pan. Bet nuomininkų problemos netrunka persiduoti nuomotojams: derybos dėl nuomos sąlygų, mokėjimo grafikų, vėluojantys ar apskritai nutrūkę atsiskaitymai. Dėl to nuomotojai gręžiasi į bankus, derina savo turimų paskolų grąžinimo atidėjimus, naujus mokėjimo grafikus, kurie atitiktų tiek jo paties, tiek jo nuomininkų galimybes ir ekonomines realijas.
Visi šios grandinės dalyviai paprastai turi vieną juos jungiantį tikslą (nors tai ne visada ir ne iš pirmo karto matosi) – kad ši sutrikusi verslo „kraujotaka“ būtų atkurta kuo greičiau, sklandžiau ir su kuo mažesniais liekamaisiais reiškiniais.
Tačiau grandinėje yra dar vienas elementas: nuo nuomos skaičiuojamas PVM (jeigu nuomotojas yra pasirinkęs tą daryti). Net nuomotojui pasiekus palankų susitarimą su banku dėl paskolos grąžinimo (o gal ir palūkanų mokėjimo) atidėjimo, ir, atitinkamai, jam tokią pat galimybę nuomos mokėjimams suteikus savo nuomininkams, nuomotojo pareiga sumokėti sąskaitose už nuomą išskirtą PVM niekur nedingsta. Nepaisant net to, ar jis tą PVM (bent kaip dalinį atsiskaitymą) gauna iš nuomininko.
Dėl to nuomotojui kyla keletas pasirinkimų: 1) toliau reikalauti, kad bent jau PVM‘ą nuomininkas pervestų; 2) pačiam kredituoti nuomininką PVM valstybei sumokant savo lėšomis; 3) mokėjimų atidėjimo laikotarpiu tiesiog neišrašyti nuomininkui PVM sąskaitų-faktūrų (dirbtinai nesukuriant sau PVM prievolių ir taip atsiduriant įstatymo paribiuose) arba 4) kartu su nuomininku (o gal net ir pirma jo – nes tiesiogiai koronaviruso pandemijos paveiktam nuomininkui mokestiniai palengvinimai dažnai bus pritaikyti automatiškai) keliauti ne tik į banką paskolos atidėjimo, bet dar ir į VMI prašyti mokestinės paskolos sutarties.
Dar įdomiau tai, kad toks nuomotojo mokėtinas PVM galiausiai yra nuomininko atskaitomas PVM (net ir dabar, pristabdžius veiklą, nes patalpos, kaip visi tikisi, po karantino vėl bus naudojamos aktyviai veiklai, generuos pajamas, todėl ji tęsiama ir saugoma).
O gal galima viską supaprastinti ir palengvinti? Pareigą išskaityti ir sumokėti nuomininko sąskaitoje išskirtą PVM nuo nuomos galima būtų iš karto perkelti nuomininkui. Tai jau veikia statyboms, medienai, mobiliems telefonams.
Tokiu atveju jau pats likvidumo problemų turintis nuomininkas galėtų tiesiog ir iš karto sudengti savo paties mokėtiną ir atskaitomą PVM sumas arba būtent jam PVM dalyje kiltų tiesioginė prievolė atsiskaityti su valstybe (automatiškai ar individualiai jam jau taikančia ir mokestines pagalbos priemones). Taip ekonominis koronaviruso pandemijos poveikis galėtų būti dar bent šiek tiek apribotas.
Tiesa, nors PVMI įstatymo 96 str. 1 d. 4 p. Vyriausybei suteikia teisę plėsti sąrašą sričių, kuriose taikomas toks „atvirkštinis“ PVM, šio sąrašo išplėtimas dar turi būti suderintas ir su ES PVM direktyva. O joje „atvirkštinio“ PVM mechanizmas tiesiogiai leidžiamas nekilnojamojo turto perleidimo, bet ne jo nuomos sandoriams.
Dėl to sprendimų priėmėjams praktiškai galimos dvi alternatyvos: 1) kreiptis į ES Tarybą su prašymu taikyti atitinkamą išimtį (kas, pvz., prieš metus Lietuvai buvo padaryta dėl standžiųjų atminties diskų); arba 2) gręžtis į nacionalinius instrumentus. Tokiu galėtų tapti Mokesčių administravimo įstatymo 86 str., numatantis mokestinės nepriemokos perdavimo galimybę.
Šio straipsnio pagrindu būtų galima sukurti paprastą ir automatizuotą (bent jau kurį laiką) teisinį mechanizmą, kuris leistų nuo nuomos mokesčio apskaičiuoto PVM prievolę šalių sutarimu (ir automatiniu VMI pritarimu) perkelti iš nuomotojo nuomininkui, taip pasiekiant tą patį „atvirkštinio“ PVM efektą.
Juk neįprastas metas reikalauja ir nestandartinių sprendimų.
