Palyginkime aplinkinių šalių pagrindinius ekonomikos plano prioritetus su Lietuvos:
1) Pristabdyti nedarbo augimą – tam reikalinga valdžios finansinė pagalba, kuriam laikui darbdaviams padengiant darbuotojų sąnaudas (skirtingose šalyse kompensacijų proporcijos ir „lubos", skiriasi).
Lietuva pasiryžusi padengti sąnaudas toms įmonėms, kurių darbuotojams fiksuojamos prastovos. Pagal įstatymą, tokiems asmenims mokama 40 proc. jų vidutinio darbo užmokesčio, tačiau bendra suma, dirbus pilnu etatu, negali būti mažesnė negu minimalus mėnesio atlyginimas (MMA), kuris šiuo metu yra 607 eurai. Pagal siūlymą, iš valstybės biudžeto tris mėnesius bus dengiama 60 proc. šių kaštų, bet suma turi būti ne didesnė negu MMA. Pavyzdys, jeigu asmens darbo užmokestis yra 1 tūkst. eurų prieš mokesčius, prastovos sąnaudos darbdaviui bus 607 eurai (ne mažiau negu MMA), iš kurių valdžia padengia 364 eurus. Toks siūlymas yra palankus ir darbdaviui, ir valstybei, nes, atleisdamas žmogų, darbdavys jam turėtų sumokėti išeitinę kompensaciją – 2 mėn. vidutinio darbo užmokesčio (VDU), o valstybė turėtų mokėti didesnes nedarbo išmokas (uždirbant tūkstantį eurų prieš mokesčius, nedarbo išmoka būtų 529 eurai).
Kaip ir kitose šalyse, atsiranda socialinė apsauga ir vykdantiems veiklą savarankiškai – jiems tris mėnesius ketinama mokėti minimalaus vartojimo poreikio krepšelio dydį atitinkančias išmokas – 257 euras tiems, kurie mokėjo socialinio draudimo įmokas. Tiesa, sunkumų gali kilti tiems, kurie veiklą pradėjo tik praėjusiais metais ir socialinio draudimo įmokų nedeklaravo.
Žinoma, išmokos nėra didelės, tačiau reikia suprasti, kad visa tai daroma pagal dabartinį scenarijų projektuojant, jog tokia karantino padėtis tęsis 1-2 mėnesius ir kompensuoti didesnių atlyginimų kol kas nėra būtina.
2) Užtikrinti pakankamą finansavimą mokant ligos išmokas visiems, negalintiems dirbti dėl karantino ar dėl namuose prižiūrimų vaikų, kai ugdymo įstaigos buvo uždarytos (skirtingose šalyse skiriasi išmokų mokėjimo terminai ir sumos, kas dengia išmokas pirmas dienas ir pan.).
Lietuvos valdžia elgiasi taip, kaip ir kitos valstybės, tik kitose šalyse yra pasiūlymų jau nuo pirmos dienos išmokas dengti valstybei, ne verslui. Palyginimui, ligos išmoka siekia 62,06 proc. asmens vidutinio darbo užmokesčio (yra išmokų lubos – 1723 euro).
3) Atleisti verslą ir gyventojus nuo mokesčių (skiriasi mokesčių „atostogų“ sąlygos, pvz., terminas).
Lietuva taip pat skirs didelį dėmesį šioms problemoms spręsti. Tiesa, tiesmukai nesakoma, kaip kitose valstybėse, kad įmonėms suteikiamos kelių mėnesių mokesčių sumokėjimo „atostogos“ (pvz., Švedijoje trims mėnesiams ir visoms įmonėms), tačiau suteikiama galimybė nemokėti mokesčių toms įmonėms, kurios turi likvidumo problemų, pagal nutylėjimą leidžiant suprasti, kad būtų šaunu, jog tos įmonės, kurios finansinių sunkumų neturi, mokesčius susimokėtų.
Šalies biudžetui lietuviškasis variantas yra geresnis, o verslas jau pats pagal galimybes nuspręs, kaip pasielgti.
4) Siekiant užkardyti viruso plėtrą, sveikatos apsaugai skirti tiek, kiek prašo medikai.
Lietuvos valdžia elgiasi taip, kaip ir kitos valstybės. Ekonomikos gaivinimo planas aiškiai nukreiptas į trumpalaikių problemų sprendimą ir yra tikrai tikslinis, neskiriant pinigų ten, kur jų kol kas nereikia eikvoti – gali būti, kad reikalams toliau prastėjant, didesnis skatinimo poreikis augs.
Konsoliduotos šalies biudžeto pajamos per mėnesį yra maždaug 1,2 mlrd. eurų, tad balandžio-gegužės mėnesiais dėl negaunamų pajamų jame atsivers kelių šimtų milijonų eurų skylė. Akivaizdu, kad dėl tos pačios priežasties visos valstybės bandys užbėgti viena kitoms už akių ir sieks kuo greičiau pasiskolinti tarptautinėje rinkoje trumpuoju metu, o tai gali labai stipriai pabranginti mūsų valstybės skolinimąsi. Būtent todėl uždelsti skolinantis šalies iždui tikrai nereikėtų.
Didžioji dalis ekonomikos skatinimo plano veiksmų yra skirta kompensuoti gyventojų prarandamas pajamas bei palaikyti įmonių likvidumą, o ne investuoti į infrastruktūrą ar kitus ateityje augimą galinčius skatinti veiksmus, todėl didelio skatinamojo efekto ekonomikos augimui po karantino pabaigos šis planas neturės.
Vienas šių sprendimų minusų – suplanuotos priemonės bei kompensacijos verslą ir gyventojus pasieks su tam tikru uždelsimu, todėl kiekvieno namų ūkio patiriamos neigiamos pasekmės priklausys nuo to, kiek santaupų jis turėjo sukaupęs.
