Verslai VMI įsipareigoja kas mėnesį arba pusmetį pateikti visus pirkimo ir pardavimo PVM sąskaitų-faktūrų registrus. Tai turi potencialo tapti puikiu analitiniu įrankiu įvertinant, ar įmonės nepiknaudžiauja daiktų, paslaugų ar kelionių įsigijimu asmeniniais tikslais. Kol kas, deja, šis sistemos potencialas naudojamas gan ribotai, o informacijos iš verslo reikalaujama itin daug. Labiausiai neramina „vienas dydis visiems“ požiūris, pasireiškiantis praėjusiame dešimtmetyje nustatytų standartų taikymu visiems.
Pastaruoju metu populiarėja „workations“ – viso ar dalies biuro išvykos, dirbant nuotoliniu būdu. Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti kaip pavydą kelianti pramoga, vertėtų prisiminti, jog verslai nėra labdaros organizacijos, pinigus leisti galinčios be išskaičiavimo. Dabartinio verslo ir darbo rinkos realybė tokia: darbdavys turi ne tik pažinti rinką, kurioje veikia, bet ir pasiūlyti geresnes darbo sąlygas, nei dėl to paties talento kovojanti kita įmonė.
Reikėtų įvertinti ir tai, jog tokio pobūdžio išvykose darbuotojai nėra pilnai atleidžiami nuo darbo – jie dirba nuotoliniu būdu, o dalis kelionės neretai skiriama mokymams. Pramogos elementą tam tikra prasme galima lyginti su patogesne darbo kėde ar galingesniu kompiuteriu, kurie, teoriškai, taipogi nereikalingi tam pačiam ekonominiam rezultatui pasiekti.
Prabangių automobilių mokestinį vertinimą turėtų lemti ne klasė ar kaina, o pirkinio paskirtis, atitiktis funkcijai ir, galiausiai, turimų automobilių ir juos naudojančių ar galinčių tai padaryti darbuotojų santykis.
Suprantama, riba yra plona ir pramoginiai komandiruočių ar pirkinių elementai gali kelti klausimų (o tokia pagunda mokesčių administratoriui taip pat gali kilti), tačiau ieškoti tame užslėpto darbo užmokesčio skubėti nereikėtų. Svarbiausia įsitikinti, jog nauda yra individualizuota, selektyvi ir tikslinė.
