Per 2 metus surinko 6,21 mln. naudotų mobiliųjų telefonų

Japonijoje inicijuotas projektas surinkti smulkiosios elektronikos atliekas, o perdirbimo metu išgauti medaliams reikalingus metalus, iš esmės siuntė ne mažiau reikšmingą perspėjimą nei plačiai pagarsėjusi Švedijos moksleivė Greta Thunberg. Japonai buvo ir greitesni, ir konkretesni, ir rezultatyvesni.

Smulkiosios elektronikos atliekų surinkimo akcijai Japonijoje visiškai pasiruošta buvo jau 2017 metų balandį. Visą Tekančios Saulės šalį apėmęs projektas truko iki praėjusių metų kovo pabaigos. Iniciatyvą parėmė 90 procentų įvairaus dydžio šalies bendruomenių – pradedant didžiaisiais miestais ir baigiant kaimeliais – iš viso per 1,6 tūkst. savivaldybių. Elektronikos atliekas pristatė 1,3 tūkst. švietimo įstaigų ir 2,1 tūkst. mažmeninės prekybos parduotuvių visoje Japonijoje.

Japonų pastangos prisidėti prie ekologiškos ir tvarios visuomenės kūrimo matuojamos ne kalbomis, o svorio vienetais. Tokijo olimpiniam projektui iš viso buvo surinkta 78 tūkst. 985 tonos elektronikos atliekų, iš jų – 6,21 mln. naudotų mobiliųjų telefonų. Iš jų išgauta 30,3 kilogramų aukso, 4,1 tūkst. kilogramų sidabro bei 2,7 tūkst. kilogramų bronzos. Kampanijos šūkis „Tai, kas vienam yra šiukšlė, kitam – lobis“ vainikavo atsakingo vartojimo, rūšiavimo ir žiedinės ekonomikos idėją.

Derėtų atkreipti dėmesį, kad elektronikos atliekų problematika ir jų perdirbimo idėja, kurią išplėtojo japonai, pasauliui nebuvo nauja. Jau 2016-aiaisiais sidabro ir bronzos laimėtojai iš Rio de Žaneiro vasaros olimpiados parsivežė medalius, kurių 30 proc. sudarė metalai iš elektronikos atliekų. Japonų projektas tiesiog buvo žymus šuolis ir išsiskyrė savo mastu. Be abejonės, tai atitiko ir augančią elektronikos rinką bei visame pasaulyje sparčiai didėjančius elektronikos atliekų kiekius.

Kodėl tai turėtų rūpėti Lietuvai?

Kodėl Lietuvai turėtų būti svarbu, ką apie elektronikos atliekas galvoja brazilai ar japonai? Ar tik dėl to, kad globalizuoti informacijos sklaidos kanalai neleidžia nematyti visam pasauliui, arba, kaip kartais sakoma, „globaliam kaimui“, būdingų rūpesčių? Lietuva turi keletą priežasčių, kodėl turėtume susirūpinti. Pavyzdžiui, kad ir mus visame pasaulyje garsinanti viena geriausiai išvystytų interneto infrastruktūrų ir interneto greičiai. Jie atvėrė duris į kiekvieno mūsų namus įvairiausiems išmaniesiems, nuotoliniu būdu valdomiems elektroniniams prietaisams ir sistemoms.

Turime ir dar vieną bėdą – didžioji dalis senos, nebenaudojamos elektronikos įrangos taip ir liko stalčiuose, sandėliukuose, rūsiuose, kiemuose. Kad ir kaip atsakingi gamintojai ir importuotojai kviestų visuomenę rūšiuoti elektronikos atliekas, aiškintų neigiamą šių atliekų poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai ar skleistų žiedinės ekonomikos svarbą, bent trečdaliui Lietuvos gyventojų vis tiek patraukliau atrodo kaupti daiktus, laikantis principo „gal pravers“. Tai parodė ir šiemet EPA iniciatyva atliktas šalies gyventojų elgsenos tyrimas. O juk 28 proc. šalies gyventojų per pastaruosius vienerius metus įsigijo bent vieną elektronikos prietaisą. Vadinasi, kaupimo nesustabdė ir elektronikos prieinamumas. Kita vertus, tokie kaupikai esame ne vieni – ataskaitose teigiama, kad beveik 75 procentai senos elektronikos lieka ir JAV namų ūkiuose.

Kiekvienam švedui – po 16 kg elektronikos atliekų per metus

Jungtinių tautų duomenimis, elektronikos atliekų pasaulyje, palyginti su kitomis atliekomis, daugėja sparčiausiai. Kopenhagoje startavusio „The World Counts” projekto pagrindu sukurta interneto skaičiuoklė vien per du pirmuosius šių metų mėnesius priskaičiavo pasauliui 8 mln. tonų atliekų. Remiantis projekto šūkiu, elektronikos atliekos yra neišvengiama elektronikos revoliucijos pasekmė.

Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis, tik 20 proc. pasaulyje susidarančių elektronikos atliekų yra perdirbamos. Ir pirmūnai tokių atliekų tvarkymo srityje šiandien yra šalys, kurių ekologinė elgsena yra paremta į centralizaciją linkusia kultūra. Europoje tokia pavyzdine šalimi laikoma Švedija, kurioje veikia centralizuota, valstybės palaikoma elektronikos surinkimo ir perdirbamo sistema ir kur kiekvienas Švedijos pilietis kasmet atliekų surinkimo punktuose palieka apie 16 kilogramų elektronikos atliekų. Lietuvoje panašių valstybės palaikymo požymių surasti vargiai pavyktų.

Kiek elektronikos atliekų kasmet vidutiniškai sukaupia mūsų šalies gyventojas? Jokių oficialių duomenų neturime. Remiantis „E-waste Recycling & Reuse Services Market” globalaus tyrimo duomenimis, prognozuojama, kad 2022 metais kiekvienas pasaulio gyventojas vidutiniškai generuos 7 kilogramus elektronikos atliekų. Kiek tokių kilogramų nugulė mūsų stalčiuose ir sandėliukuose, o kiek – nelegaliose fermose ir sąvartynuose? Šių metų pradžioje Lietuvoje į viešumą iškilę aplinkosaugos skandalai ne tik skatina fantazuoti apokaliptinėmis temomis – jie uždegė Lietuvai raudoną pavojaus lemputę.