Tenka pripažinti, kad pastarieji vertinimai atspindi įsisenėjusius Lietuvos skaudulius ir problemas: pajamų nelygybę, mokesčių sistemos tobulinimo klausimus, santykinai menką perskirstymą per valstybės biudžetą, menką visuomenės tarpusavio pasitikėjimą ir neigiamą požiūrį į verslą apskritai.

Deja, net ir teisingi valstybės institucijų žingsniai šių problemų per kelerius metus neišspręs, o tokių visuomenėje įsišaknijusių nuostatų kaip požiūrio į verslą (ypač stambų) kaitai, kad ir kaip norėtųsi greičiau, gali prireikti dešimtmečių.

Taigi kodėl, suprasdama šį kontekstą, Ekonomikos ir inovacijų ministerija visgi nusprendė teikti, atrodytų, tokį politiškai rizikingą pasiūlymą? Ir ką reiškia nuo pat Vyriausybės kadencijos pradžios jos programoje įrašytas darbas sukurti paskatų būtent stambioms investicijoms pritraukti?

Investicijų nauda gyventojų gerovei

Pastaraisiais metais į Lietuvą pritrauktų užsienio projektų skaičiai nuteikia optimistiškai, o tokios šimtamilijoninės ir per tūkstantį naujų darbo vietų sukursiančios investicijos, kaip vokiečių „Continental“ ir „Hella“ automobilių elektronikos komponentų gamyklos Kauno rajone, apskritai Lietuvą įrašė į pasaulio automobilių pramonės žemėlapį.

Kiekvienas toks projektas turi didelę reikšmę Lietuvos ekonomikos struktūros transformacijai aukštesnės pridėtinės vertės linkme ir kartu teikia daugiau galimybių vietos gyventojams kurti ir užsidirbti čia, Lietuvoje, – vien tik atlyginimų statistika yra iškalbinga.

Vyriausybės strateginės analizės centro atliktas tyrimas gerai iliustruoja aiškią tendenciją, kad, pavyzdžiui, užsienio kapitalo valdomos vidutinės įmonės darbuotojai vidutiniškai uždirba 42 proc. daugiau (1730 eurų) nei vidutinis darbo užmokestis visose tokio paties dydžio įmonėse Lietuvoje (1219 eurų).

Vidutiniškai daugiau uždirba ir savo produkciją eksportuojančių Lietuvos įmonių darbuotojai. O jei vidutinio dydžio įmonė yra inovatyvi (investuoja į inovacijas), jos darbuotojų darbo užmokestis vidurkį viršija 46 proc. (1783 eurai). Įdomu ir tai, kad dirbant didesnėje įmonėje statistiškai galima tikėtis ir didesnio darbo užmokesčio.

Ką visa tai rodo? Siekiant didesnės Lietuvos gyventojų gerovės tiesiog būtina į Lietuvą pritraukti daugiau užsienio kapitalo įmonių, didinti eksportą ir diegti daugiau inovacijų. Kartu svarbu, kad Lietuvoje veikiančios įmonės turėtų tinkamas paskatas augti.

Ko reikia „Tesla“ investicijoms Lietuvoje?

Natūralu, kad norėdami didesnių ir greitesnių gyventojų gerovės pokyčių, į Lietuvą turėtumėme pritraukti ne tik nedidelius, bet ir kuo stambesnius investicijų projektus. Dėl to išsamiai analizavome, ko reikėtų, kad Lietuva galėtų pradėti konkuruoti dėl tokių projektų kaip „Tesla“ ar kitų gigančių elektromobilių baterijų gamyklų, pasaulio informacinių technologijų bendrovių duomenų centrų ar apskritai išskirtinių plataus masto gamybos projektų. Štai keletas Lietuvai vertingų kitų Europos šalių pamokų.

Dar visai neseniai Slovakija nukonkuravo Lenkiją dėl „Jaguar Land Rover“ 1,4 mlrd. eurų investicijų į naujausią automobilių gamyklą, kurioje per trejus metus buvo įdarbinta per 1500 darbuotojų. Ką investuotojui pasiūlė Slovakija? 185 ha žemės sklypą ir Lietuvoje sunkiai įsivaizduojamą net 125 (!) mln. eurų valstybės paramą.

Kitas pavyzdys – maždaug tuo pat metu JAV informacinių technologijų milžinė „Apple“ paskelbė apie 1 mlrd. eurų investicijas į duomenų centro statybas Airijoje. Deja, panašiu metu, kai gamykla „Jaguar Land Rover“ Slovakijoje jau pradėjo veiklą, „Apple“ paskelbė atsisakanti savo planų. To priežastis – užsitęsusios su statybomis susijusios procedūros.

Pažvelkime į Lietuvą – santykinai nedidelių sklypų turime (deja, dėl konkrečius poreikius atitinkančių teritorijų trūkumo jau ir dabar esame praradę ne vieną investuotoją). Tačiau pabandykite tinkamoje vietovėje surasti nors 70–100 ha vientisą sklypą (tebūnie tik su daline infrastruktūra). Visa bet kokiam investiciniam projektui Lietuvoje suteikta valstybės pagalba šiuo metu negali viršyti 18,75 mln. eurų (palyginkite su Slovakijos 125 mln. parama), o investicijoms pasirinkus neišvystytą privatų sklypą visos procedūros ir darbai iki naujos gamyklos darbo pradžios užtruktų bent 3–4 metus.
Natūralu, kad kol kas tokio dydžio investicijoms Lietuva nepasirengusi, nors potencialą turime.

Atsakas konkurencijai – „žaliojo koridoriaus“ iniciatyva

Augant tarptautinei konkurencijai ir tuo pat metu negalint pasigirti Lenkijos ar kitų regiono šalių darbo rinkos mastu, daugiausia galimybių laimėti konkurencinę kovą Lietuva turėtų, pasiūliusi bent santykinai panašią investicinę aplinką ir veikdama greičiau už kitus.

Būtent dėl to, remdamiesi geriausia užsienio praktika, parengėme „žaliojo koridoriaus“ stambioms investicijoms pasiūlymų paketą. Jame numatytos būtiniausios priemonės išskirtinėms investicijoms pritraukti: specialus stambių projektų įgyvendinimo koordinavimas, ženkliai greitesnės sprendimų priėmimo procedūros (pavyzdžiui, teritorijų planavimo), paskatos sparčiau vystyti investicijoms reikalingą infrastruktūrą, darbo jėgos pasiūlos užtikrinimo sprendimai, galiausiai – minėta pelno mokesčio paskata, kuri galiotų ne tik laisvosiose ekonominėse zonose (LEZ), bet ir už jų ribų.

Ar dėl šių išvardytų priemonių ką nors aukosime? Atsakymas aiškus – ne. Jeigu stambus investicinis projektas neatitiks nacionalinio saugumo, visuomenės saugumo ar sveikatos interesų, su tokiu investuotoju paprasčiausiai nebus sudaroma investicijų sutartis. Kartu spartus sprendimų priėmimas nepaveiks šiuo metu galiojančių konsultacijų su visuomene ar poveikio aplinkai vertinimo terminų.

Ar toks investuotojas savo darbuotojams galės mokėti minimalų darbo užmokestį? Taip pat ne, nes ir dabar su visais investuotojais sudaromose valstybės paramos sutartyse visuomet numatoma, kad investuotojai savo darbuotojams mokės darbo užmokestį, gerokai viršijantį (!) konkretaus regiono atlyginimų vidurkį. Kodėl? Nes Lietuvos gyventojų gerovės garantas – ne pigios darbo jėgos, o kuo aukštesnės pridėtinės vertės (taigi ir aukštesnės kokybės darbo vietų) Lietuva.

Kodėl pelno mokesčio paskata: pasilyginkime su Lenkija

Viešojoje erdvėje plačiau nuskambėjusi pelno mokesčio paskata tėra viena „žaliojo koridoriaus“ paketo dalių. Ir nors mūsų patirtis rodo, kad šalies mokestinė aplinka yra tik vienas iš daugelio investicinius sprendimus lemiančių veiksnių, neturėdami galimybės pasiūlyti konkurencingo valstybės paramos paketo, varžydamiesi dėl stambių investicijų atrodysime liūdnai. Štai kaip užsienio investuotojams atrodo mūsų konkurencija su Lenkija.

Nors per pastaruosius trejus metus Lietuvos septynioms LEZ išnuomotas plotas patrigubėjo ir dėl to kartu su savivaldybėmis bei LEZ operatoriais sparčiai didiname visiškai įrengtų naujų sklypų skaičių, Lenkija užsienio, įskaitant ir Lietuvą, investuotojus jau šiandien kviečia „LEZ statusu“ įsikurti visoje šalies teritorijoje, nediskriminuodama nė vieno regiono.

Be to, siekiant pasinaudoti pelno mokesčio lengvata, Lenkijoje pakanka 100 tūkst. eurų investicijos, o visos valstybės pagalbos intensyvumas, priklausomai nuo regiono, gali siekti iki 50 proc. investicijų vertės ir iki 37,5 mln. eurų.

Tačiau Lietuvoje didžiausia valstybės pagalbos suma apribota 25 proc. investicijų dydžio, bet ne daugiau nei 18,75 mln. eurų. 100 mln. eurų nesiekiančioms investicijoms (pavyzdžiui, minėtu „Continental“ atveju) tai, tikėtina, bus patrauklu, tačiau dabartinis Lietuvos LEZ reguliavimas neleidžia papildomai skatinti investicijų, viršijančių šią sumą.

Taip pat ar neturėtume suteikti savosios galimybės visoms 60-čiai Lietuvos savivaldybių, t. y. ne tik toms, kuriose įsikūrusios Lietuvos sėkmės istorija tampančios LEZ?

30 mln. eurų ir 200 darbo vietų regionuose: kodėl tokia riba?

Komentuodami „žaliojo koridoriaus“ stambioms investicijoms pasiūlymą, Lietuvos verslo atstovai kelia klausimą, kodėl stambiam projektui keliama tokia aukšta kartelė.

Visų pirma, šiuo paskatų paketu siekiame orientuotis į išskirtinius, aukštos kokybės darbo vietų projektus, galinčius prisidėti prie kuo spartesnės Lietuvos pramonės transformacijos. Dėl to pasirinkta aukštesnė kartelė nei per paskutiniuosius 15 metų į Lietuvą pritrauktų gamybos srities projektų vidurkis – tai yra 20 mln. eurų ir 116 darbo vietų.

Mūsų analizė rodo, kad vien tik siūlomus minimalius kriterijus atitinkantis gamybos projektas vidutiniškai pasižymės penkis kartus didesnėmis investicijomis į ilgalaikį turtą nei analogiškos investicijos Lietuvoje. Tai – ir aukštesnis planuojamų gamybos procesų automatizacijos lygis, ir didesnis darbo našumas, ir patrauklesnės darbo vietos. Ne mažiau svarbu ir tai, kad didesnės investicijos atspindi ilgalaikius verslo įsipareigojimus.

Antra, svarbu pabrėžti, kad stambusis verslas sukuria darbo vietas smulkesniajam. Pavyzdžiui, visose Lietuvos LEZ įsikūrusių įmonių sukurtos 5 darbo vietos sukuria dar 9 už LEZ ribų. Deja, kartais pamirštame, kad ir investicijų banginiams visuomet reikės įsigyti bent dalį žaliavų ir įvairiausių paslaugų iš kitų verslų. Be to, Lietuvoje besikuriantis automobilių dalių gamybos klasteris liudija, kad paskui ryškesnes bendroves seka ir kitos.

Trečia, orientuodamiesi į išskirtinius projektus, ne kartą svarstėme, kad kartelė galėtų būti ir dar aukštesnė. Deja, jau ir tokį lygį atitinkančių investicijų per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje kol kas galime suskaičiuoti vienetus (ir beveik visi šie investuotojai įsikūrę LEZ). Dėl to pasiūlymą vertiname ne tik kaip vieną iš Lietuvos tarptautinį konkurencingumą didinančių priemonių, bet ir kaip svarbią galimybę Lietuvos regionams. Būtent dėl to „žaliasis koridorius“ pasirinktas pirmiausia didžiausią potencialą regionų plėtrai turintiems gamybos sektoriaus projektams įgyvendinti.

Ar tai reiškia, kad kartelė galėtų būti žemesnė? Deja, žemesni kriterijai smarkiai paveiktų ir taip ganėtinai ribotus valstybės administracinius ir finansinius išteklius, nes tai susiję ne tik su pelno mokesčio paskata (beje, apribota 25 proc. investicijų vertės, kartu skaičiuojant ir visas kitas valstybės pagalbos formas), bet ir su tam tikrų administracinių procedūrų pagreitinimu bei reguliacinėmis paskatomis.

O kaip su smulkesniais gamybos projektais? Jie lieka pamiršti? Toli gražu – jų visuomet laukia net septynios LEZ, paskatos kitomis valstybės paramos formomis ir įvairiose savivaldybėse investicijoms paruoštos pramoninės teritorijos.

Ir tik nepriešinkime Vilniaus su likusia Lietuva, bijodami, kad dėl šių paskatų visi projektai „nukeliaus“ į Vilnių. Kaip rodo mūsų patirtis, galime tik pasidžiaugti, kad Vilnius dėl investicijų konkuruoja ne su kitomis Lietuvos savivaldybėmis, o su kitais Europos miestais. Vadinasi, jei investuotojo nepavyksta pritraukti Vilniui, labai tikėtina, kad šią investicijų paiešką pralaimės ir Lietuva.

Taip, šiuos pasiūlymus kai kas laiko net „pernelyg drąsiais“. Tačiau Lietuva jau seniai nebegyvena uždaroje erdvėje ir siekdama konkuruoti dėl didesnės visos Lietuvos gyventojų gerovės privalo reaguoti į tai, kokių žingsnių investicijoms pritraukti imasi kaimynės. O tinkamai ir rezultatyviai įgyvendintas „žaliojo koridoriaus“ investicijų paketas turi potencialą atremti ir jo kritikų pabrėžiamus šalies ekonomikos iššūkius.