Pasinaudodamas šia proga šalies premjeras netruko dėstytojams išsakyti pastabą dėl to, kad aukštųjų mokyklų absolventai nėra paruošti verslui kaip darbuotojai. Šią pastabą vieni dėstytojai nuleido negirdomis, kiti gi premjerui priminė, kad konkrečių specialistų ruošimas yra ne aukštojo mokslo misija – tegu juos ruošia profesinės mokyklos.
Štai vienas KTU dėstytojas, išsakydamas savo (o gal ir visos akademinės bendruomenės?) poziciją, teigia: „Mes netarnaujame konkrečiai organizacijai ar verslui bendrai. Universitetai siekia suteikti visokeriopą ir kokybišką išsilavinimą, ant kurio pagrindo absolventai gali statyti toliau ir bręsti kaip piliečiai...“[6]
Žodžiu, kažkas panašaus į situaciją, kai padėvėtų rūbų parduotuvėje pardavėja klientei pasiūlo nusipirkti „one size“ dydžio suknelę ir paskui ją persisiūti pagal savo figūrą...
Šiame vyriausybės ir akademinės bendruomenės apsižodžiavime eilinį kartą „kraštiniais“ liko verslininkai, kurie, kaip ta „one size“ suknelės pirkėja, privalo į verslo įmones atėjusius dirbti aukštųjų mokyklų absolventus „persisiūti“ pagal savo figūrą, t. y. persikvalifikuoti pagal savo poreikius.
Šią „nemaloniai delikačią“ situaciją atspindi ir pasauliniai reitingai – mat pagal švietimo sistemos atitikimą šalies ekonomikai pasaulyje esame tik 68 vietoje, o pagal aukštąjį išsilavinimą atitinkančias kompetencijas – tik 86 vietoje. [1]
Gaila, kad jokie „ekspertai“ neskaičiuoja lėšų, kurias verslo įmonės skiria tam, kad iš to „visokeriopo“ aukštojo išsilavinimo sukurtų konkurencingas ir ekonomikos poreikius atitinkančias kompetencijas. Jei šias lėšas pridėtume prie švietimui skiriamo BVP, tai skaičius būtų tikrai įspūdingas.
Bet akademinė bendruomenė ar bent jos dalis problemų čia neįžvelgia.
O štai profesorius R. Lazutka netgi atvirkščiai – pasidžiaugia, kad Europoje pirmaujame pagal jaunimo su aukštuoju išsilavinimu įsidarbinimo lygį. [6]
Tiesa, profesoriui nelabai svarbu, kur ir kaip tas jaunimas su „visokeriopu“ išsilavinimu įsidarbina. Panašiai būdavo ir gūdaus sovietmečio laikais – baigus aukštąją mokyklą reikdavo įsidarbinti „belekur“ ir „belekaip“ – svarbu nebūti bedarbiu ir nedaryti gėdos tarybų valdžiai, besipuikuojančiai savo laimėjimais prieš „supuvusį“ kapitalizmą.
Taigi, kaip ir sovietmečiu, taip ir dabar, puikuojamės maža aukštųjų mokyklų absolventų bedarbyste.
Dar, žinoma, labai puikuojamės tuo, kad turime bene daugiausia aukštojo mokslo diplomų pasaulyje ir esame priskiriami prie labiausiai išsilavinusių šios planetos valstybių. Pagal šį rodiklį užimame net 4 vietą EBPO reitinge ir 6 vietą pasaulio reitinge.
Net 55,6 procentai 25–34 metų Lietuvos gyventojų turi aukštąjį išsilavinimą, kai tuo tarpu turtingiausių šalių klubo EBPO vidurkis – tik 43 proc. [7] Jei pasilyginsime su ES, tai mūsų aukštojo mokslo „popierėliai“ sudaro net 196 proc. nuo ES vidurkio. [4] Taigi Lietuvoje universitetų absolventų su „visokeriopu“ arba, kitaip tariant, su „one size“ išsilavinimu – nors vežimu vežk.
Bet šioje vietoje visi pretekstai puikybei ir baigiasi. Mat, pažvelgus į tų „visokeriopą“ išsilavinimą patvirtinančių popierėlių realią vertę, viskas verčiasi aukštyn kojomis.
Pagal verslo galimybes susirasti kvalifikuotų darbuotojų užimame vieną iš paskutiniųjų vietų pasaulyje – 124. [2]
Gyventojų užimtumas žinioms imlioje veikloje tesudaro tik 47 proc. nuo ES vidurkio. [4] Net 8,5 proc. Lietuvos piliečių su aukštuoju išsilavinimu gyvena užsienyje – blogesnis rodiklis tik Rumunijoje. [3]
O galutinai per mūsų visus pasididžiavimus tarsi koks grėblio kotas per galvą trenkia tas faktas, kad Lietuvoje žiniomis sukurtų paslaugų eksportas tesudaro tik 10 proc. nuo ES vidurkio. Tai žemiausias rodiklis visoje ES – net Rumunijoje jis siekia 55 proc. [4]
O kol dėstytojai ruošiasi streikams, Lietuva, užuot eksportavusi „visokeriopo“ išsilavinimo pagalba sukurtas intelektualias paslaugas, jas importuoja iš kitų šalių.
Ar ne kurioziška situacija, kai daugelyje kone labiausiai pasaulyje išsilavinusios šalies įmonių sudėtingesnius procesus ir technologijas aptarnauja kitų šalių darbuotojai, o tuo tarpu mūsiškiai su „visokeriopu“ išsilavinimu jiems tik padavinėja instrumentus ar užsakinėja picas.
Ar ne kurioziška situacija, kai net valstybinių įmonių valdybose dirba užsieniečiai, mat šioms pareigoms „visokeriopas“ išsilavinimas netinka – reikia konkretaus vadybinio.
Ar ne kurioziška situacija, kai net VĮ „Lietuvos geležinkeliai“ už 2,5 mln. vienu mostu konsultacines paslaugas, tame skaičiuje ir strategijos suformavimą, nusiperka iš užsienio kompanijos „McKinsey“? Mat labiausiai išsilavinusios šalies universitetų absolventai turbūt nesugeba suskaičiuoti, kiek, pavyzdžiui, investavus 6 milijardus eurų, padidės pelno rodiklis EBITDA. Tiesa, Lietuvoje niekada netrūko profesorių, kurie nuolatos suplukę skaičiuoja, kaip visi tie įmonių uždirbti EBITDA turi būti atimti ir padalinti.
Beje, Lietuva, importuodama intelektualias paslaugas, praranda kur kas daugiau nei prarastų tiesiog įdarbindama užsieniečius Lietuvos įmonėse. Mat visi mokesčiai (tame skaičiuje ir darbo jėgos) intelektualių paslaugų importo metu nueina į kitų šalių valstybių biudžetus.
Atrodytų, jei jau patys nepasiruošiame reikiamo specialistų kiekio su reikiamu ir konkrečiu, o ne „visokeriopu“ išsilavinimu, galėtume bent jau jų atsivežti iš kitų šalių. Bet ir ši galimybė nuskandinama įvairiuose migraciniuose suvaržymuose ir „socialinio teisingumo“ kovose už kuo didesnį aukštos kvalifikacijos darbuotojų apmokestinimą (pagal mokestinę naštą darbuotojams esame beveik paskutinėje vietoje pasaulyje – net 131). [2]
Tačiau bene labiausiai išsilavinusioje ir daugiausia aukštojo mokslo diplomų turinčioje šalyje, tokioje kaip Lietuva, ekonominius ir mokestinius sprendimus priiminėja tautos išrinktieji, kurie nelabai skiria, kas yra pelnas, o kas yra pajamos. Kurie nežino, kas yra tas BVP, bet visada žino, kaip jį labiau perskirstyti.
Mat jokia „McKinsey“ kompanija Seimo narių nekonsultuoja. Nes tautos išrinktieji, skirtingai nei verslininkai, už reprezentacines lėšas mieliau perka saldainius, o ne intelektualines paslaugas.
Na, o jeigu ir perka kokias nors paslaugas, tai tik tam, kad įsisavintų lėšas, bet ne tam, kad sužinotų, kas yra tas BVP.
Beje, ta pati kompanija „McKinsey“ yra paskaičiavusi, kad Lietuva galėtų ženkliai padidinti BVP ir tuo pačiu biudžeto pajamas (kurių užtektų ir dėstytojų atlyginimų didinimui), jei padidintų skaitmeninės ekonomikos dalį. Šiuo metu Lietuvoje skaitmeninė ekonomika tesudaro tik 5,1 proc. BVP, kai tuo tarpu Švedijoje – 9 proc. [3]
Tačiau naujų Lietuvos galimybių atžvilgiu akademinės bendruomenės pozicija labiau primena ne pastangas vienyti jėgas vardan aukštesnių ekonominių tikslų, bet posakį „ne mano daržas, ne mano pupos“.
Ar tikrai mes patys protingiausi?
Šiame nesibaigiančiame švietimo darbuotojų streikų maratone būtų pravartu užmesti akį į didžiausių pasaulio atlyginimų šalį – Šveicariją.
Šioje šalyje akademinė bendruomenė yra ne tokia „onorava“ kaip Lietuvoje ir čia verslas bei mokslas dirba ranka rankon.
Pagal švietimo sistemos atitikimą šalies ekonomikai, Šveicarija yra 1 vietoje. Šalis taip pat pirmauja ir pagal galimybes susirasti kvalifikuotus darbuotojus, ir pagal universitetų vertinimus. [1][2] Šioje šalyje darbuotojų užimtumas žinioms imlioje veikloje sudaro net 184 proc. nuo ES vidurkio. [4]
Šveicarijos specialistų kompetencijos vertinamos kaip konkurencingiausios pasaulyje. Visuose reitinguose, kurie parodo šalies švietimo sistemoje sukuriamą ekonominę naudą, Šveicarija tiesiog blizga.
Šveicarijoje jau nuo pat mokyklos suolo vaikai yra saugomi nuo „visokeriopo“ išsilavinimo ir kaip įmanoma greičiau nukreipiami į konkrečias bei ekonomikai naudingas veiklas.
Jau nuo 16 metų net 70 proc. šalies moksleivių dalyvauja programoje, kurios metu pusę savo mokslams skirto laiko praleidžia verslo įmonėse ir ten semiasi konkrečių žinių. [5]
Šveicarijoje mokesčiai yra labai maži ir šios šalies verslininkai „duoklę“ valstybei atiduoda labiau ne mokesčiais, bet paslaugomis, pavyzdžiui, perduodami aukščiausio lygio žinias ir praktikas šalies jaunajai kartai. Baigę bendrojo lavinimo mokyklas, jaunuoliai jau gali dirbti kaip kvalifikuoti darbuotojai aukštų kompetencijų reikalaujančiose pareigose.
Lietuvoje – atvirkščiai: verslas apkrautas didžiuliais mokesčiais tam, kad išlaikytų gremėzdišką ir neefektyviai veikiantį viešąjį sektorių, tame skaičiuje ir nežinia kam tarnaujančią ir ką aptarnaujančią švietimo sistemą, tarsi kokius Užgavėnių blynus kepančią „visokeriopo“ išsilavinimo diplomus.
Ir Šveicarijoje aukštosios mokyklos labiau aptarnauja „lifelong learning“ misiją, nes į jas studijuoti jau ateina tie žmonės, kurie nori dar labiau kelti savo kvalifikaciją ar dirbti mokslo srityje. Pagal amžių Šveicarijos studentai yra vieni iš vyriausių.
Todėl taip ir išeina, kad neretai Lietuvos verslo įmonėse tenka pamatyti vaizdelį, kai sudėtingesnes technologijas diegia iš Šveicarijos atvykęs ir profesinį išsilavinimą teturintis meistras, o mūsų „visokeriopu“ išsilavinimu apdalinti universitetų absolventai padavinėja jam instrumentus.
Vietoj Post Scriptum
Ekonomistai teigia, kad Lietuva šiuo metu yra užstrigusi vidutinių pajamų spąstuose. Bet, panašu, kad yra dar vieni spąstai, kurie taip ir vadinasi „duokit pinigų“. Nes visos problemos sprendžiamos streikais, ultimatumais ir reikalavimais. Šiuo keliu jau nuėjo net ir šalies elitas – akademinė bendruomenė. O galvojančių ir teikiančių konkrečius pasiūlymus, kaip panaudojant šalies intelekto potencialą gausinti valstybės biudžetą, lieka vis mažiau. Lietuva tarytum įžengė į kažkokį svieto lygintojų, perskirstytojų ir „duokit pinigų“ lozungų aukso amžių.
O pagrindinis šio „aukso amžiaus“ paradoksas, panašu, yra tas, kad bene labiausiai pasaulyje išsilavinusi Lietuvos tauta kol kas skendi savižudybėse, depresijose, baimėse dėl išgyvenimo, neviltyje, beprasmėse kovose už ir prieš „bala žino ką“, nesibaigiančiose rietenose, intrigų bei intrigėlių liūnuose. Nes tas gausus „visokeriopas“ ir į aksominius diplomų viršelius įpakuotas išsilavinimas, nors ir suteikia valstybei daug garbės, tačiau visiškai neparodo kelių, vedančių link aukštesnės kokybės tikslų. Ypač, jei pažvelgsime į politinę virtuvę...
Šaltiniai
1. The Global Talent Competitiveness Index. 2019
2. The Global Competitiveness Report 2019.
3. Lithuania as a Digital Challenger. McKinsey&Company
4. ES. Inovacijų švieslentė
